Nacionalinėje filharmonijoje gegužės 7 d. 19 val. svečiuosis Lietuvoje gerai žinomas dirigentas Andrzejus Kosendiakas. Kartu su Lietuvos kameriniu orkestru (meno vadovas ir dirigentas Sergejus Krylovas) bei soliste Elena Daunyte (violončelė) maestro publikai perteiks amžinosios klasikos – C. Ph. E. Bacho, F. X. Richterio bei W. A. Mozarto kūrybos šedevrus.
Nuotrauka – asmeninio Andrzejaus Kosedniak archyvo ©
Pokalbio pradžioje dirigentas kalbėjo apie savo muzikinę kelionę, kuri prasidėjo natūraliai, jo žodžiais tariant – „neišskirtinai“. Šiandien Andrzejus Kosendiakas žinomas kaip senosios muzikos specialistas, Nacionalinio muzikos forumo (NMF) Vroclave direktorius, profesorius, vienas garsiausių Lenkijos muzikos vadybininkų. Pakalbėjome apie muziką, lyderystę ir atsakymo į hamletiškąjį klausimą ieškojimą, o šio trumpo interviu pabaigoje atsisveikindamas pašnekovas nusijuokė ir pakvietė su juo susipažinti per muziką – „jau greitai susitiksime koncerte“.
Kaip prasidėjo Jūsų dirigento kelionė?
Negalėčiau išskirti konkretaus momento, kai nusprendžiau tapti dirigentu. Aš neplanavau juo būti. Studijuodamas mokiausi kompozicijos ir muzikos teorijos. Vėliau pradėjau dirbti su daugeliu ansamblių, nemažai aranžuodavau, instrumentuodavau, taip atradau kamerines sudėtis. Iš kolegų sulaukdavau pasisakymų, kad esu neblogas lyderis. Išties, man patiko lyderiauti ir tai buvo pati pradžia, pagrindas pradedant dirigento karjerą.
Dabar dažnai kalbama apie lyderystę, lyderio savybes.
Dirigentas lyderis pirmiausia pats turi būti geras muzikas. Svarbiausia suprasti muziką, jos idėją. Negana to, reikia mokėti tuo pajautimu, suvokimu, ta idėja pasidalinti ir su kitais muzikantais. Dirigentas su atlikėjais tarpusavyje turi kalbėtis ta pačia muzikine kalba – tai yra pagrindas. Tuomet muzikantai gerbia savo lyderius.
Prisiminiau F. Fellini filmą ,,Orkestro repeticija“. Jame rodoma, kaip orkestras sukyla prieš dirigentą. Ar tikrai orkestrams dirigentai yra reikalingi?
(Juokiasi) Taip, mačiau šį filmą. Tai nėra paprasta. Kalbant apie didžiulius Mahlerio kūrinius orkestrus ar monumentalias operas – be dirigento būtų tikrai labai sudėtinga. Kita vertus, dirigentas nebūtinai reikalingas. Tačiau kalbant apie didesnę atlikėjų grupę, ansamblį ar orkestrą, kažkas turi būti lyderiu. Kiekvienas muzikantas yra lygiavertis ir nepaprastai svarbus, tačiau bet kokioje žmonių grupėje visada reikia lyderio. Žinau labai demokratiškus kamerinius orkestrus, kurie groja be dirigento, tačiau visada turi savo lyderį.
Nuotrauka – D. Matvejev ©
Ne tik diriguojate, bet dar ir mokote. Kaip lyderystės tema atsiskleidžia šioje srityje?
Jaunuoliams visada naudinga sutikti žmogų, jaučiantį aistrą muzikai. Dabar jau nebemokau technikos, tam tikrų mechaninių dalykų. Šiuo metu dirbu repeticijose, turiu įvairias programas kartu su studentais. Tokiu būdu išeina jau ne vien techninis paruošimas, o parengimas muziko gyvenimui. Manau, kad svarbiausias mokymo bei mokymosi tikslas yra atsakyti į klausimą – „kas aš esu?“.
Tai labai sudėtingas, viso gyvenimo klausimas.
Taip, bet menas, muzika gali padėti į jį atsakyti. O jauniems muzikantams labai svarbu klausti – „kas aš esu?“ – ir ieškoti atsakymo. Labai reikšminga ir naudinga save identifikuoti.
Tai sudėtinga, bet toks jau tas svarbiausias klausimas. Tiek praeityje, tiek ateityje, o ypač dabar, šiuolaikinėje kultūroje, svarbu ieškoti šio atsakymo. Globalus pasaulis, interneto visagalybė dar labiau sustiprina savos tapatybės, identiteto, kalbos, tradicijos reikšmę. Tai siejasi su kultūra, be to – labai svarbu galvojant ir apie meną bei muzikinę prasmę.
Jūsų specializacija – senosios muzikos lobynas. Kaip pristatytumėte šeštadienio vakaro programą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje?
Pirmiausia, esu labai laimingas, kad galiu čia atvykti ir susitikti su Lietuvos kameriniu orkestru. O šio vakaro programa yra tarsi žaidimas, kuriame gausu emocijų, kontrastų, pianissimo ir fortissimo viršūnių. Kompozitoriai ir kūriniai yra labai skirtingi, sujungti tarsi kontrasto principu. Labai mėgstu C. Ph. E. Bacho Koncertą violončelei ir orkestrui. Antroji dalis yra nuostabi. Pamenu, kartą Krokuvoje susitikome su K. Pendereckiu. Įsikalbėjome, kad turiu koncertą, taigi jis atėjo paklausyti. Grojome ir šį Bacho Koncertą violončelei ir orkestrui. Pendereckis buvo abstulbintas. Minėjo, kad tai jam priminė Mahlerį. Na, o šioje programoje nuo Bacho kompozicijos per Richterį pereisime prie Mozarto. Kiekviena iš šių kompozicijų yra išskirtinė, tad iki susitikimo koncerte.
