Nuotraukos – Vaido Jokubausko ©
Su meniška ir energinga mergina susitikome pavasario popietę, kuomet orai tik pradėjo šilti, o idėjos pradėjo gimti. Su žinoma Lietuvos dizainere Diana Paukštyte kalbėjomės apie drabužius, kalnus, įkvėpimus ir stilių, kuriam Diana yra vis dar ištikima – minimalizmui, subtilumui ir avangardinei elegancijai.
Ar jau nuo vaikystės žinojote, kuo būsite?
Visada žinojau, kad būsiu drabužių dizainerė. Nuo vaikystės jau siuvau, kūriau, karpiau – buvau linkusi į menus ir tai labai patiko. Man visada buvo lengviau, nes visą laiką žinojau, ko noriu – baigusi mokyklą įstojau į drabužių dizainą. Mokslai buvo labai naudingi ir prasmingi, nes mokėmės labai daug praktinių dalykų – pamatai, kaip reikia viską daryti. Išmokau konstruoti ir siūti drabužius, nes į kūrybinį procesą žiūrėdavome ne filosofiškai, o praktiškai.
Mano šuolis profesinėje srityje buvo jaunųjų dizainerių konkursai, kurie anksčiau vykdavo Lietuvoje. Esu laimėjusi prizinę vietą, o piniginis prizas kaip jaunai dizainerei, iš tiesų, buvo didelis variklis kažką dar sukurti, sugalvoti. Tuose konkursuose labai patobulėjau, nes turėjau, kur išbandyti savo jėgas, o apskritai, tokie dalykai suteikia pasitikėjimo savimi, ir žinojimą, kad judi teisinga kryptimi.
Kaip prisimenate savo pačią pirmąją kolekciją?
Pirmąją kolekciją kūriau kolegijoje, vyravo mano labai mėgstamos spalvos – juoda, balta, panašūs kirpimai. Visa mano kūryba yra labai panaši, bet aš visada bandau pažvelgti kitaip į tą juodą spalvą ir kažką joje įžvelgti, pagyvinti. Kolekciją sudarė balti marškiniai, juodi švarkai, karpyti švarkai, avangardinio stiliaus drabužiai.
Juoda – kūrybai tobula spalva, labai mėgstu detales, tad man juoda spalva yra puiki plotmė kūrybai, detalėms atskleisti. Iš tiesų, juoda man – gyva spalva, nes ją galima detalėmis pagyvinti ir suteikti visai kitokį atspalvį ir nuotaiką. Nenoriu drabužių apkrauti sunkiomis detalėmis, man patinka minimalizmas.
Kaip gimsta idėjos jūsų kūryboje?
Viskas eina iš vidaus – kai lieka pusė metų iki kolekcijos, reikia jau turėti kažką konkretaus ir per pusę metų tiesiog išsilieju. Mane labaaai įkvepia istoriniai filmai, su Viktorijos laikų suknelėmis, man tai yra visiškai nerealu. Aš juos žiūrėdama tiek idėjų prisigaudau, kad norisi piešti ir piešti.
Mano kūrybinis procesas vyksta taip: atsistoju prieš veidrodį, pasiimu audinio gabalą, adatėles ir tada drapiruoju. Žmonės stebisi, kaip tu tą suknelę iškirpai, tiesiog pasiimu audinį ir gaunasi suknelė. Labiausiai man patinka užsidaryti kambaryje, įsijungti muziką, atsistoti prieš veidrodį ir pradėti kūrybinį procesą. Dirbti galiu visą dieną, pats procesas mane labai atpalaiduoja ir nuramina, nes visada prisimenu – juk darau tai, kas man labai patinka ir turi prasmę.
Svajoju apie nuosavą studiją, dideliais baltais langais, kur galėčiau pakviesti žmones. Bet tai – tolimi planai.
Kas jūsų darbe yra sunkiausia?
Sunkiausia man yra tuomet, kai yra labai daug darbo, reikia viską suspėti, nunešti, sutvarkyti. Kartais bėgu į paštą, vienoje rankoje dėžės, kitoje – siuntiniai, drabužiai. Sakyčiau, sunkiausias dalykas yra laiko trūkumas, bet mes visi laiko turime vienodai ir labai svarbu, kaip mes jį išdėliojame. Tas pašėlęs tempas ir yra sunkiausia, bet visi mes taip gyvename.
Esate ne tik dizainerė, bet ir žmona bei nuostabios dukros mama. Ar norėtumėte, kad ji rinktųsi menininkės kelią?
Mano dukra gimė likus savaitei iki „Mados infekcijos“, todėl kiekvienais metais dukros gimtadienis sutampa su renginiu. Ji tokia susigyvenusi su „Mados infekcija“, kad jai visa tai labai patinka ir viskas yra įdomu. Dėl drabužių – kol kas jai tinka mano kūryba, mano stilius. Dukra labai mėgsta piešti ir išsiskiria meniniais gabumais, tad galbūt links prie meno, bet, manau, kad vaikai turi savo pasirinkimą, kryptį ir teisę rinktis tai, kas jiems įdomu.
Kaip atrodo tradicinė darbo diena?
Mano tobula diena atrodytų taip – ramiai atsikeli, atsigeri arbatos… Bet tokių dienų nebūna. Reali diena yra nuolatinis skubėjimas, bėgimas, reikalų tvarkymas ir greitas tempas. Bet kas įdomu, kad nėra rutinos. Visos dienos yra labai skirtingos – vieną savaitgalį fotosesija, kitą dieną kūryba, dar kitą – mugės ar buvimas su šeima.
Kaip atrodo jūsų poilsis?
Manau, man, kaip ir kiekvienam žmogui, labai patinka kelionės, tad jeigu yra galimybė važiuoti į kalnus, Alpes, tai man čia yra pats tobuliausias poilsis. Prie jūros – Kroatija. Slovakijoje prie kalnų. Nuo visko atsigaunu išvažiavusi. Išsivalo viskas ir pasikraunu. Kas pusę metų labai gerai turėti tokias atostogas, nes viskas viduje atsigauna, prisigeneruoji naujų minčių, grįžti visiškai švaria galva. Ankščiau laipiodavau uolomis, tad labai traukia aktyvios kelionės.
Labai mėgstame spontaniškas keliones. Mes su mano šeima tiesiog žinome, kad norime nuvažiuoti prie jūros į Kroatiją. Bet nežinome, nei kur rytoj būsime, nei kur nakvosime. Tai velniškai įdomu. Gamta yra mano poilsis ir pats geriausias pasikrovimas.
Koks oras jus įkvepia?
Kai lyja lietus, būna apsiniaukę, negali niekur eiti – tada man labai gerai. Nuostabu, kad didžiausias mano kūrybos procesas vyksta rudenį–žiemą. Blogas oras labai padeda susikaupti ir kurti. Man labai keista, kai žmonėms rudenį būna liūdna, nes man kūryba ir mėgstamiausia veikla labai pakelia nuotaiką. Nors mėgstamiausias metų laikas yra vasara, kai geras oras, kai šilta, kai saulė šviečia. Tada ir pojūčiai būna kitokie, norisi daugiau laiko leisti lauke.
Ką manote apie lietuvių mados įpročius? Sakoma, kad mes mėgstame tamsias spalvas – juodą, pilką. Ką manote jūs?
Labai daug ką lemia oras, nes kai geras oras, visi išsirengia, ieško spalvų, lengvų drabužių ir tekstūrų. Dabar daugėja įvairiausių gėlėtų motyvų, ryškių spalvų. Jeigu čia būtų oras kaip Barselonoje, tai visiškai kitoks būtų ir žmonių stilius. Dabar, kai orai šyla, visi traukia spalvas ir miestas net raibsta, bet po mėnesio visi pripras ir vėl norės kažkokio minimalizmo, tamsių, pastelinių spalvų.
Kokį jausmą jaučiate, kai po pasirodymo išeinate ant podiumo?
Didžiulį džiaugsmą. Visa kolekcijos pristatymo diena nuo ryto iki vakaro, man yra didžiulis džiaugsmas, nes tai yra maloniausias dalykas dizaineriui – pristatyti publikai savo kurtus drabužius. Ta dizainerių gausa, užkulisiai, kuriuose tiesiog verda gyvenimas, visas procesas, makiažas, šukuosenos… Tai yra tobula. Apibūdinčiau tai pačiais geriausiais žodžiais. Tai yra toks meniškas chaosas, po kurio ant podiumo finale įsivyrauja visiška ramybė. Kai modelis eina podiumu, jis eina lengvais žingsniais, o už sienos tuo metu vyksta didžiulis pasiruošimas. Tu girdi muziką, pamatai visus modelius, dėvinčius tavo drabužius, pasiruošusius eiti pristatyti tavo kolekcijos. Tai yra toks grožis. Daug įtampos, streso, nes būna kažkas ne taip, pavyzdžiui, turėjome pusę minutės perrengti modelį, o aš matau, kad kelnės yra kažkiek per ilgos. Galvoju, ką daryti, greitai užkabinome su tomis adatėlėmis, kas sėdėjo priekyje, tas matė. Dėl skubėjimo atsiranda ir adrenalinas ir didžiulis malonumas. O po to norisi tiesiog gerai išsimiegoti.
Ką manote apie užsienio rinką? Ar planuojate plėstis?
Ispanijoje, Šveicarijoje, Kazachstane, Rygoje turime butikus. Tam, kad plėstis užsienyje, reikia labai daug nudirbti. Labai to noriu ir manau ateityje ieškosiu galimybių plėsti savo kūrybą.
Ar galvojate apie savo individualų pasirodymą?
Jeigu galėčiau pati sukurti pasirodymą, norėčiau padaryti ką nors labai wow, avangardinio ir unikalaus. Nestandartinės vietos, kažko šokiruojančio, labai daug drabužių.
Kaip apibūdintumėte savo kolekcijas?
Didžiausią malonumą jaučiu kurdama avangardinius drabužius, skirtus podiumui. Galbūt jie ir netinka kiekvienai dienai, bet dabar žmonės yra labai įvairūs. Daugėja ir tokių, kurie vis labiau nori nestandartinio, įdomaus ir puošnaus drabužio, daug kuriu pagal individualius poreikius, pagal tai, ko žmogus nori. Savo kolekcijoje stengiuosi išleisti save, kurti tai, kas man yra artima. Pradėjau nuo jaunųjų dizainerių konkurso, o dabar – jau 9-ta kolekcija. Kuo toliau, tuo geriau gaunasi. Darau tai, kas man patinka. Visi geriausi dalykai atsiranda likus savaitei iki pristatymo. Būna paskutinę savaitę dar gimsta idėjų, matai, kad atsiranda daugiau dalykų. Taip ir gyvename, greitu ritmu, bet tai labai veža.
