Nuotrauka – Lauritos Pranevičūtės ©
Ryškios spalvos, rožinės detalės, blizgučiai ir meno pašaukimas, sugražinęs atgal į senos svajonės išsipildymą – taip galėčiau apibūdinti Dovilę Tiriūtę, žinomą kaip „Face Poetry“ makiažo studijos įkūrėją. Įkvėpta jūros bangų, kelionių po save ir hobio, Dovilė teigia, jog menas – tai kūrybinis procesas, beveik kaip poezija. Pasiklausykime.
Dovile, papasakok apie save. Kas esi ir ką turėtume apie tave žinoti?
Esu vizažistė, grimerė, tai mano pagrindinė veikla, hobis ir darbas. Taip pat studijuoju Vilniaus universitete kūrybos komunikaciją, kas aš esu plačiąja prasme – nežinau, kaip tik ir ieškau atsakymo į šį klausimą.
Kaip atradai pašaukimą vizažui?
Vizažu žavėtis pradėjau dar būdama pradinėse klasėse – su drauge visus kišenpinigius investuodavome į vaikišką kosmetiką, kuria net nesinaudodavome, tiesiog slapta kolekcionavome. Į kosmetiką visada buvo tiesiog malonu žiūrėti, bet mokyklos laikais tai nebuvo mano pagrindinė aistra ir pati dažiausi labai mažai ir labai nevykusiai.
Žinau, kad po mokyklos baigimo buvai išvykusi į Angliją mokytis kūrybinio rašymo paslapčių? Koks tavo ryšys su rašymu?
Maždaug 9-toje klasėje pradėjau mąstyti eiliuotai ir tas mintis užrašydavau. Taip pradėjau naktimis kurti eilėraščius, žodžiai tarsi išplaukdavo nesąmoningai ir ryte perskaitydavau juos tarsi būčiau žmogus iš šono. Tai buvo būdas save išreikšti, realizuoti. Visus slogius išgyvenimus atiduodavau tam popieriui. Tuo metu pradėjau intensyviau domėtis literatūra, daug skaičiau, sėmiausi įkvėpimo iš rašytojų. Pagalvojau, kad tai vienintelis dalykas, kuris man ne tik patinka, bet ir sekasi, taip pasiryžau stoti į kūrybinio rašymo studijas Londone. Studijas Londone mečiau, bet draugai ir pasakė, kad gal ir gerai, nes ne toks mano kelias. Būtent draugai pastebėjo mano talentą ir polinkį į grimą, vizažą ir mane labai skatino siekti vizažistės karjeros. Ne be reikalo ir ne tik dėl skambaus pavadinimo aš esu pasivadinusi „Face Poetry“. Kaip anksčiau savo kūrybą išreikšdavau žodžiais, dabar save išreiškiu ant žmonių veidų. Man makiažas yra menas, kūrybinis procesas, visai kaip ir poezija.
Nuotrauka iš asmeninio Dovilės Tiriūtės archyvo ©
Kodėl grįžai į Lietuvą?
Grįžau, nes tuo metu Londonas man buvo per didelis miestas, buvau per jauna ir neradau savo vietos ir žmonių tame mieste, jaučiausi labai vieniša. Pagalvoju, kad dabar nuvykus ten viskas būtų kitaip, tiesiog tada buvau per jauna, pasimetusi ir išsigandusi. Tikrai nesigailiu dėl savo grįžimo, nes tik sugrįžusi čia pradėjau atrasti save ir mėgstamą veiklą, čia jaučiuosi saugi – tai labai svarbu. Jeigu norėsiu sugrįžti į Londoną – visada galima, todėl liūdėti tikrai nėra prasmės.
Koks buvo didžiausias iššūkis tavo darbe?
Kiekvieną dieną darbe sutinku daug žmonių, kurių nepažįstu ir dviese mes praleidžiame mažiausiai valandą. Norisi, kad žmogus jaustųsi jaukiai, man labai svarbu nešti geras emocijas ir apskritai labai mėgstu žmones. Tačiau kartais ir man būna sunku prie žmogaus prieiti, manau, mano darbe yra labai svarbus psichologinis aspektas. Reikia žmones nuskanuoti, tarsi permatyti kiaurai – pritaikyti makiažą ir prie charakterio savybių ir įminti, kurios spalvos jam ne tik tiks, bet ir ar patiks. Sutinku tikrai labai daug šiltų ir įdomių žmonių, todėl tai yra ir vienas mėgstamiausių darbo aspektų.
Nuotrauka – Aisčio Roko Vyšniausko ©
Kas tave įkvepia? Kartais tavo atliktas makiažas labiau primena piešinius ant veido, kaip atradai ryšį su šiuo stiliumi?
Įkvėpimo ieškau visur, visada galvoju apie naujus darbus. Idėjų žvalgausi įvairiose srityse – gamtoje, mados fotografijose, jūroje, paveiksluose, kartais tiesiog mintyse anksčiau pamatytos spalvos pradeda derintis tarpusavyje ir kurti būsimo makiažo vizualą. Rasti įkvėpimą ir sugebėti tai įgyvendinti ant veido yra tikrai labai svarbu, vis norisi nustebinti, parodyti kažką naujo, dar nedaryto ir nematyto, todėl net savo pačios kasdieniam įvaizdžiui renkuosi vis kitokį makiažą – eksperimentai niekados nesibaigia.
Tavo studija labai jauki – rožinės sienos, augalai. Ar jos įkūrimas buvo ilgai brandintas noras?
Studija jau porą metų buvo mano svajonė, tačiau visada atrodė labai tolima ir neįgyvendinama. Šį pavasarį pradėjau jaustis išaugusi iš tuometinės vietos, norėjau judėti toliau, progresuoti. Niekaip nepaleido mintys apie tai, kad turiu turėti savo vietą. Tada pradėjau labai intensyviai ieškoti naujos vietos, kur galėčiau įsikurti. Galima sakyti, kad viskas rutuliojasi labai natūraliai – pamažu tos senos svajonės pildosi ir tuo labai džiaugiuosi.
Kurią veido zoną gražinti tau labiausiai patinka – lūpas, akis, skruostus?
Akis – jas pasiruošiu sau kaip drobę ir būtent dažydama akis galiu labiausiai atsiskleisti, ieškoti žmogui tinkamiausių spalvų derinių. Manau tinkamai paryškintos akys yra, ko gero, gražiausias būdas makiažu atskleisti žmogų. Labai mėgstu patį retušavimą, matyti kaip spalvos jungiasi tarpusavyje. Labai mėgstu skruostų paryškinimą spindesio suteikiančiomis priemonėmis highlighteriais, žmonės sako, kad tai jau tapo tarsi mano vizitine kortele.
Nuotrauka – KSA ©
Kas tau pačiai yra gražu gyvenime?
Man gražu jūra, bangos, jūros garsas, jausmas ir vaizdas. Kai būna labai blogai, visada norisi prie jūros, ten pasidaro ramu ir turbūt nėra labiau hipnotizuojančio vaizdo už bangas. Iš jos semiuosi įkvėpimo ir ramybės, ko man vis stinga gyvenime. Esu visiškai valdoma vandens stichijos ir vanduo ramus, lygus – man be galo gražus. Dar gražu blizgučiai, katės, įsimylėję ir besijuokiantys žmonės, maistas, senamiesčio pastatai, polaroidinės nuotraukos, rožinis dangus ir dar daug daug mažų dalykų.
Kokios šio pavasario tendencijos?
Labai džiaugiuosi, kad šį sezoną bus populiaru tai, kas man yra ir gražiausia – tai metalinis žvilgesys ne tik ant akių, bet ir ant lūpų, švytintis veidas, natūralūs antakiai, jeigu trumpai – blizgesys visame kame. Taip pat labai tinkamas sezonas žaisti su juodu akių pravedimu – bus madingi įvairūs grafiniai įvaizdžiai.
Nuotrauka – DETOMNSIGN ©
Kokiomis spalvomis apibūdintum savo gyvenimą?
Nieko nenustebinsiu, bet jeigu reikėtų rinktis vieną spalvą, tai pasirinkčiau pastelinę rožinę. Man ji miela, jauki, mergaitiška – tiesiog pati artimiausia, ją matydama jaučiuosi įkvėpta ir galvoju, kad visgi egzistuoja rožinis gyvenimas, ne tik gyvenimo stebėjimas pro rožinius akinius.
