Įpusėjantis audiofestivalis „Banguoja“ kviečia klausančius ir kuriančius ne tik patirti, bet ir labiau pažinti audiodokumentikos žanrą bei jo istoriją pasaulyje ir Lietuvoje. Apie tai kalbamės su festivalio programos sudarytoja ir viena iš radijo dokumentikos žanro pradininkių Lietuvoje Vaida Pilibaityte. Ji kuria ir veda LRT RADIJO laidas „Vienkartinė planeta“ ir „Radijo dokumentika“, ne vienas jos kūrinys yra pelnęs apdovanojimą ir pristatytas tarptautiniuose festivaliuose.
Nuotrauka – Artūro Morozovo © Vaida PIlibaitytė
Banguoja – vienintelis audiodokumentikos festivalis Lietuvoje, tačiau ne vienintelis pasaulio kontekste. Kokia yra šio žanro festivalių specifika žvelgiant plačiau?
Audio dokumentika kaip žanras jau daugiau kaip pusę amžiaus pristatoma įvairiuose audiofestivaliuose, iš kurių turbūt seniausiu laikomas Prix Italia, organizuojamas nuo 1948 m. Kai kurie jų, pavyzdžiui IFC (International Feature Conference), per kelis dešimtmečius suformavo garso dokumentikos kritikos tradiciją, kurią vėliau perėmė ir tęsė šiandien Europoje prestižiškiausiu laikomas televizijos, radijo ir skaitmeninių medijų konkursas Prix Europa, vykstantis Vokietijoje. Radijo dokumentikos kategorija čia yra didžiausia – kasmet atvirose žiuri diskusijose po perklausų nugalėtojas renkamas pačių dalyvių iš apie 40 nominuotų kūrinių. Šiandien čia renkami ir geriausi dokumentiniai audio serialai, žurnalistiniai radijo tyrimai, muzikinės radijo laidos ir draminiai radijo serialai. Šiame festivalyje ne kartą nominuoti ir mūsų, Lietuvos autorių darbai.
Puikus pavyzdys, kad ir konkursas gali būti ir jaukus renginys – viename Airijos kalnų kaime organizuotas audiofestivalis HearSay. Jis prasidėdavo nugalėtojų apdovanojimų ceremonija-perklausa nuostabioje bažnyčioje ir paskui virsdavo fantastiškais susitikimais, performansais, mokymais ir garso nuotykiais bibliotekoje, skvereliuose, mokykloje, obuolių ūkyje ir tiesiog vietos gyventojų namuose prie židinio. Festivalio sumanytojas ir siela Diarmuid McIntyre sugebėjo tą magišką draugišką atmosferą išgauti per pandemiją, kai HearSay negalėjo vykti gyvai ir turėjo persikelti į internetą.
Jau daugiau kaip du dešimtmečius išskirtinai garso pasakojimams skirtą festivalį Third Coast amerikiečiai vadina „Sundance for radio“. Tai įtakingiausias toks renginys JAV ir tai, kad LRT RADIJO žurnalistės Sigitos Vegytės dokumentika „Atsimenu jo žvilgsnį. Istorija apie karį ir migrantą“ (2021) šiemet laimėjo auksą kaip geriausia dokumentika (pirmas kartas festivalio istorijoje) yra didžiulis pasiekimas mūsų nedidelei bendruomenei.
Podkastams, garso menui ir radijo dramai, o kartu ir dokumentiniams pasakojimams skirti mažesni festivaliai vyksta ir Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Kroatijoje, Lenkijoje, Čekijoje ir Rumunijoje. Atskirai bando telktis ir nepriklausomų garso kūrėjų bendruomenė, kuri susiduria su kitokiais kūrybiniais, o ypač finansiniais iššūkiais nei visuomeninių radijų užnugarį turintys darbuotojai.
Man be galo malonu tai, kad šiame festivalių sąraše yra ir Lietuva su festivaliu Banguoja. Sakyčiau, kad mūsų renginys išsiskiria savo žmogaus teisių tematika, unikalia grafine estetika, profesionaliais specialiai garso kūriniams patirti skirtais subtitrais ir mentorystės programa. Žinau, kad Banguoja jau yra pastebėjusi tarptautinė bendruomenė. Labai tikiuosi, kad jau įsibėgėjęs ir išaugęs, jis taps įkvepiančia, kūrėjus ir klausytojus telkiančia tradicija, kuri tik stiprės ir gyvuos.
Festivaliai veikia tarsi išdava, kad tam tikra tema besidominčiųjų yra pakankamai daug, jog svarbu būtų puoselėti bendraminčių santykius. O kaip apibrėžti patį audio dokumentikos pasakojimo būdą, kokia yra jo populiarėjimo istorija tiek užsienyje, tiek Lietuvoje?
Kai prieš dešimtmetį pradėjau labiau domėtis radijo dokumentikos istorija, mane nustebino tai, kaip mažai akademiškai apibrėžtas šitas žanras yra. Pradėkime nuo tuo, kad beveik niekas paklaustas negali tiesiai pasakyti, kas tai yra. Kažkas tarp radijo žurnalistikos ir radijo meno? Išties ribos labai išplaukusios, o raiškos galimybės, regis, beribės, nors, atrodytų, kalbame tik apie garsą, kalbą ir tylą. Tai be galo prieinamas, intymus ir demokratiškas istorijų pasakojimo būdas – tikrai unikalus tiek savo prigimtimi, tiek poveikiu, kurį gali padaryti auditorijai.
Susidaro įspūdis, kad lyginant su kino režisūros, industrijos ir kritikos tradicija, garso dokumentika visus šiuos dešimtmečius vystėsi ir išliko labiau pavienių entuziastų pastangomis, puoselėjama bičiulių grupelėse, analizuojama ir švenčiama susitikimuose bei festivaliuose. Net ir knygų apie jos tarptautinę istoriją ir skirtingas kūrėjų mokyklas yra labai mažai, o ir tos kartais verčiamos į anglų kalbą tų pačių entuziastų asmeninėmis pastangomis.
Trumpai galima pasakyti tiek, kad garso dokumentikos ištakos siekia 4 deš., o proveržio metais laikomas 7-8 deš., jos glaudžiai susijusios su visuomeniniu radiju kaip institucija ir buvo formuojamos technologijų pažangos. Kai atsirado juostiniai diktofonai, kūrėjai galėjo su mikrofonais išeiti iš studijų. Taip atsirado galimybė bet kur rinkti įvairių žmonių tikras istorijas įrašant balsus ir garsus, ir tuo buvo pasinaudota.
Įvairiose šalyse skirtingai vystyta radijo dokumentikos tradicija įgavo naują kvėpavimą po 2014-ųjų, kai milžiniško populiarumo sulaukęs kriminalinis audio pasakojimų ciklas „Serial“ pradėjo vadinamąją „podkastų revoliuciją“ JAV. Iš kolegų girdžiu ir festivaliuose pastebiu, kad Skandinavijoje irgi populiarūs kriminaliniai audio serialai, kurie naudoja visas laiko patikrintas formules konstruoti įtraukiančias istorijas. Radijų redaktoriai jaučia spaudimą išlaikyti auditoriją ir todėl siūlo jiems tai vėl ir vėl. Tiesa, yra manančių, kad tai nepagrįstai riboja šio žanro galimybes ir įvairovę, o galiausiai apvagia patį klausytoją.
Kolegos Vokietijoje taip pat suka panašia linkme: jie garso pasakojimų ateitį mato kaip garsinį analogą filmų platformai Netiflix, kur galima būtų rasti visko: ir pavienių istorijų, ir serialų, kuriuos galima „praryti“ po kelis epizodus vienu ypu. Nors pastaraisiais metais britų BBC irgi keičiasi, garso pasakojimų požiūriu ten iki šiol randu labai daug įkvepiančios įvairovės. Čia galima pasiklausyti ir tiriamosios dokumentikos, ir istorijų apie gamtą, ir eksperimentinių, garsiškai stebinančių trumpųjų formų pasakojimų apie žmones ir pasaulį.
Bet tarptautinėje erdvėje girdžiu ir ne vieną istoriją apie tai, kaip komercinėms įmonėms „perpirkus“ populiarų podkastą ir bandant jį „monetizuoti“ ar „optimizuoti“ buvo išardytos kūrybinės komandos ir jis galiausiai nunyko.
Lietuviškos radijo dokumentikos mokyklos tradicija lyginant su Vakarų Europa ar JAV yra kitokia dėl istorinių priežasčių, bet jau tikrai egzistuoja. Tiesa, garso pasakojimų įvairovės podkastų platformose vis dar labai mažai. Lietuvoje šiuolaikinių šio žanro užuomazgų atsirado tuometiniame Lietuvos radijuje po 2000-ųjų. Manau, kad prie to prisidėjo ir administracinės reformos, ir skaitmenizacija ir tai, kad buvo žmonių, kuriems buvo įdomu laisvalaikio sąskaita kūrybiškai eksperimentuoti.
2007-aisiais grįžęs iš Europos transliuotojų sąjungos (EBU) meistriškumo kursų tuometinis Naujienų tarnybos žurnalistas Viktoras Jakovlevas parsivežė CD rinkinį su įvairių šalių radijo dokumentikomis įrašais ir pasidalijo su draugais. Paskui įtikino vadovybę nupirkti diktofoną su stereo mikrofonu ir dar po metų su kolege Justina Mitkaite pasisiūlė kurti laidą „Radijo dokumentika“. Ji ir šiandien sekmadieniais transliuojama tuo pačiu laiku, 11:05. Apdovanojimais įvertintą V. Jakovlevo dokumentiką „Parduotuvė“ (2008) mes visai rimtai dabar vadiname lietuviškos radijo dokumentikos klasika. // Išgirsti!
Nuotrauka – Artūro Morozovo © Interviu NARA podkastui apie radijo dokumentiką.
Praskleiskime užkulisių užuolaidą – kokia yra audio dokumentikų kūrėjų bendruomenė mūsų šalyje ir kokios, tavo manymu, yra pagrindinės problemos, su kuriomis susiduriama išlaikant šį žanrą gyvą ir prieinamą?
Šiandien Lietuvoje garso dokumentika gyvuoja išskirtinai tik labai nedidelės grupės entuziastų dėka. Priešingai nei kitose šalyse, nėra nei akademinės tradicijos – to nelabai kur moko. Mano žiniomis, niekas nerengia nei profesionalių dramaturgų, nei režisierių, nei prodiuserių ar garso dizainerių, kurie išmanytų būtent šio žanro specifiką. Užsienyje galima rasti mentorystės programų ir privačių kursų, bet be stipendijų jie gali būti nelabai prieinami pradedantiems kūrėjams. Todėl nuostabu, kad festivalis Banguoja inicijavo nemokamą mentorystės programą, kur besidomintys žmonės turi galimybę prisiliesti prie šio žanro kūrybinio proceso ir gauti praktinių patarimų nuo ko pradėti ir, svarbiausia, kaip užbaigti kūrinį.
Dauguma Lietuvos kūrėjų yra savamokslės/-iai ir vienaip ar kitaip susijusios su LRT RADIJU. LRT Radiotekoje ir tinklalaidžių platformose galima perklausyti kelių šimtų pasakojimų archyvą, kaupiamą nuo 2008 metų. Iš apklausų žinome, kad LRT radijo dokumentika yra labai vertinama ir mėgstama klausytojų už profesionalumą ir kokybę. Smagu, kad vis dažniau sulaukiame kolegų ar kitų mūsų laidos klausančių kultūros lauko žmonių prašymų padėti sukurti pasakojimą arba panaudoti turimą įdomią garso medžiagą. Taip gimė ne viena puiki originali dokumentika ir net jų serija.
Labai gera matyti, kad originalius dokumentinius garso pasakojimus jau keletą metų kuria ir nepriklausomas žurnalistų kolektyvas NARA. Stengiamės vieni kitus palaikyti, klausomės vieni kitų darbų ir iš tų ryšių kartais gimsta bendri projektai. Mūsų tiek mažai, kad neturime kito pasirinkimo nei laikytis kartu.
Svarbus ribojantis veiksnys šiam žanrui vystytis ir augti yra struktūrinio finansavimo nebuvimas. Deja, bet Lietuvoje, priešingai nei kitose šalyse, pavyzdžiui, Danijoje, iki šiol nėra tikslingo kultūros fondų finansavimo garso dokumentikai kaip meninio pasakojimo formai. Ji nėra pripažįstama nei kaip literatūros žanras, nei kaip tarpdalykinis menas, nors visų tų bruožų turi. Mano galva, tai iš dalies atsako į klausimą, kodėl neturime tokios audio dokumentikos įvairovės – tiek kūrinių, tiek kūrėjų – kokią galėtume turėti, jei būtų tam skirtų finansavimo šaltinių.
Festivalio turinio partneris – LRT radijas, projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė. Partneriai – Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, Radvilų rūmų dailės muziejus ir LTG link.
