Įsivaizduokite, kad esate pakviesti sudalyvauti projekte. Jums yra skiriamos bazinės pajamos ir turite pasitraukti į gamtą, kur su kitais šio projekto dalyviais turite sukurti bendruomenę, veikiančią už visuomenei įprastų socialinių ir ekonominių struktūrų ribos. Tokią panašią patirtį ruošiantis artėjančiai režisieriaus Lukaszo Twarkowskio premjerai „Respublika“ teko patirti aktoriui ir režisieriui Gediminui Rimeikai. Radus laiko tarp intensyvių repeticijų, su Gediminu kalbėjomės apie atrankos procesą, darbo užkulisius bei ką jam reiškia būti pastarojo spektaklio bendruomenės dalimi.
Nuotraukos – Marija Mireckaitė ©
Kokie procesai vyksta „Respublikoje“ kai mes kalbamės?
Vis dar vyksta repeticijos. Tačiau jaučiu, kad kaip tik šiuo metu ateina kitas etapas. Pradedi galvoti, kaip į tai, ką mes kūrėme ilgą laiko tarpsnį žiūrės ir priims žiūrovai. Tad tai, kas vyksta ir vyks jau netrukus – tikrai įdomus momentas.
Ar baigiantis spektaklio repeticijoms ir artėjant jo premjerai, tu, kaip aktorius, turi lūkesčių sau ir kitiems?
Tai daugiau yra prielaidos nei lūkesčiai, ypatingai, kas liečia būsimas žiūrovų reakcijas. Tikiesi galbūt vieno, bet atsitinka kitaip. Manau, kad „Respublika“ yra neeilinis teatro reiškinys Lietuvoje. Spektaklį įvardinčiau išgyvenimu ar patyrimu. Laiko prasme jis bus pakankamai ilgas ir žiūrovai turės galimybę įsitraukti į veiksmą. Klasikinės teatro scenos dėžutės modelį pakeis interaktyvi forma.
Kaip nusprendei dalyvauti atrankoje į „Respubliką“?
Visada stengiuosi dirbti su kuo įvairesniais režisieriais ir patekti pas tuos kūrėjus, kurių nepažįstu. Tokiu būdu augu kaip aktorius, o taip pat labai įdomu kažką vis naujo išmokti iš tų, su kuriais kartu dirbu. Kalbant apie „Respublikos“ atranką, tada neturėjau jokio išankstinio nusistatymo. Jos visiškai nesiejau su ankstesniu L. Twarkowskio spektakliu „Lokis“.
Papasakok, kaip vyko atranka? Kuo ji buvo kitokia?
Atranka vyko panašiai kaip ir „Lokio“ spektakliui, nors pastarajame aš nedalyvavau. Pirmajame etape susitikau pokalbiui su režisieriumi ir dramaturgu. Sekančiame atrankos etape laukė darbas su kamera. Likęs vienas prieš kamerą turėjau nufilmuoti video. Aktoriams buvo suteikta visiška laisvė laiko ir veikimo prasme. Žinoma, galiojo ir tam tikros taisyklės, kaip, pavyzdžiui, pageidaujama video trukmė iki dešimties minučių, bet galima filmuotis ir ilgiau. Darbas su kamera yra savaime įdomi patirtis teatre.
Kaip tu jauteisi prieš kamerą?
Prieš kamerą buvau vienas. Įsijungiau kamerą, paspaudžiau mygtuką „REC“. Nežinojau, ką sakyti ir daryti, bet kišenėje aptikau lošimo kauliukus, kuriuos tada nešiojausi su savimi. Tuo metu beveik visus pasirinkimo klausimus sprendžiau pasitelkdamas kauliukų metimus. Išsitraukiau juos ir pradėjau metimus. Pirmą kartą pasakiau, koks skaičius iškrito, bet neparodžiau prieš kamerą. Antrą kartą pamelavau skaičių ir po to parodžiau kauliukus ir t. t. Užsižaidžiau su tais lošimo kauliukais ir kamera. Buvimas prieš kamerą man pačiam pakrypo netikėta linkme.
Vėliau jūs su aktoriais nemažai laiko praleidote gamtos apsuptyje, kur gyvenote kaip uždara bendruomenė.
Porai savaičių visi apsigyvenome erdvėje prie Grybų dvaro. Mūsų tikslas buvo dirbtinai kurti bendruomenę. Toji vieta man buvo gerai pažįstama iš anksčiau, kadangi nekartą teko dalyvauti kadaise vykusiame „Braile Satellite“ festivalyje. Buvo įdomu laiką leisti su kitokiais žmonėmis nei tada.
Iš to, ką ten turėjome, susikūrėme asmeninę aplinką, kartu gyvenome treileriuose. Nors neturėjome konkrečių repeticijų, bet dalyvavome judesio pamokose, kurias vedė choreografas Pawelas Sakowichius. Taip pat mokėmės dirbti su kamera, valdyti DJ pultą. Kas liečia didžėjavimą noriu pridėti, kad geresnio mokytojo nei Karol Rakowski ir negalėjome turėti. Jis spektaklyje kuria video medžiagas, jas montuoja ir yra puikus DJ slapyvardžiu Spectribe. Tai buvo pirmas mokytojas, kuris parodė ne tik kaip dirbti su pultu, bet ir supažindino su platesniu elektroninės muzikos spektru.
Neseniai kaip atlikėjas atidarei „Yaga Gathering“ festivalį. Turima muzikinė patirtis šiame spektaklyje turėtų būti tavo stiprioji pusė?
Per tuos metus kai ruošiamės „Respublikai“ įgijau daugiau muzikinės patirties. „Yaga Gathering“ buvo pirmas didelis pasirodymas ir patirtis, grojant pagrindinėje scenoje festivalio atidarymo metu. Tai buvo nemenkas, tačiau tikrai smagus iššūkis. Smagu, kad viskas atsirado vienu metu – ir spektaklis, ir kvietimas groti festivalyje. Nebūčiau linkęs išskirti savęs iš kitų aktorių tarpo, nors ir esu to daugiau pabandęs. Visi aktoriai puikiai groja bei turime puikų spektaklio kompozitorių Bogumilą Misalą.
Kuo kitoks darbas su režisieriumi L. Twarkowskiu?
Tarp manęs, režisieriaus ir kitų komandoje nėra didelio amžiaus skirtumo. Mus sieja panašus požiūris ir pomėgiai. Tarp mūsų yra daugiau bendrumo. Kūrybinis procesas skiriasi tuo, kad labai daug dirbama per vaizdinę patirtį. Kitų režisierių spektakliuose daugiau viskas prasideda nuo psichologijos, gilinimosi į vaidmenį, o „Respublikos“ atveju visa visuma eina kartu. Turi būti budrus, girdėti, klausyti, kas vyksta ir dalyvauti tame. Tačiau dalyvaudamas spektaklio kūrime turi laisvę siūlyti idėjas. Darbas vyksta pasiūlymo principu. Tavęs tai neįpareigoja, kad turi daryti taip, o ne kitaip.
Laisvė kurti kartu tau padeda kaip aktoriui?
Esu už tai, kad būtų kolektyviai kuriamas menas. Be abejo, kad turi būti vienas žmogus, spektaklio atveju – režisierius, kuris priima galutinius sprendimus.
„Lokio“ atveju nėra pagrindinių ar nepagrindinių vaidmenų. Kaip yra „Respublikoje“?
Esminio spektaklio dėmuo yra bendruomenė. Jo tikslas yra lygiavertiškumas, bendrumas. Visgi pagrindinio ar svarbesnio vaidmens čia nėra. Man asmeniškai toks spektaklio modelis yra priimtinas. Kažkas daugiau kalba, daugiau šoka ar groja, tačiau bet koks veiksmas turi vykti natūraliai. Kiek aktorius įdeda savęs, tiek ir bus matoma spektaklyje. Tačiau tai, kad nėra pagrindinių ar nepagrindinių vaidmenų, nelieki nepastebėtas.
Kalbant apie bendruomenę, ar pats teatre jauti, kad labiau esi komandos žmogus ar individualus kūrėjas?
Pradedu nuo savęs, ypatingai tada kai reikia kurti personažus nuo nulio. Žinoma, yra kolektyvas ir tu negali savęs išskirti iš kitų. Esu daugiau grupės žmogus. „Respublikos“ atveju jaučiuosi komandos dalimi. Kitaip būna kai dirbi spektakliuose, kuriuose turi eiti link individualumo. Kiekvienas kartas skiriasi.
Kaip vertini eksperimentinius ir tradicines teatro formas laužančius spektaklius tiek kaip režisierius, tiek kaip aktorius?
Vertinu skirtingai. Žiūrint iš režisūrinės pusės, iš tokių spektaklių mokaisi, stebi, koks yra priėjimas prie temos, kokios pasirenkamos išraiškos priemonės. Netgi dirbant kaip aktoriui sunku išvengti spektaklio analizavimo iš režisieriaus pozicijos. Iš aktorinės perspektyvos yra įdomu suvokti save kaip aktorių scenoje, išbandyti kuo daugiau įvairiausių medijų, išmokti jomis manipuliuoti. Norisi kuo daugiau vis išmokti, įgyti patirties ir tai naudoti.
Twarkowskis daug dirba su kamera ir iš aktorių taipogi reikalauja to paties. Vaidyba prieš kino kameras ir teatro scenoje – skirtingos patirtys, kurios „Respublikoje“ tampa bendra aktorių išraiškos priemone. Kaip sekasi dirbti su kamera nepamirštant, kad spektaklio metu šalia jūsų atsiras ir žiūrovai?
Kažkuria prasme, kamera yra lyg mikroskopas. Turi ne tik būti priešais kamerą bet ir turėti kontaktą su ja, vaidinti ir nepamiršti žiūrovo. Man asmeniškai ji tampa mikroskopu, priartinančiu aktorių prie žiūrovų, taip jiems duodant didesnį poveikį pajusti emocijų kaitą, kas vyksta spektaklio metu. Juk, pavyzdžiui, didesnis išgyvenimas atsiranda ir ekrane matant aktoriaus akis.
Kamera tampa trečiąja akimi žiūrovui, tiek mums, aktoriams. Ji yra kaip tam tikras personažas, su kuriuo mes ir bendraujame, turime santykį. Kamera fiksuojant bendruomenės gyvenimą, spektaklis tampa mokumentiniu.
Šį kartą spektaklyje žiūrovai galės būti su aktoriais vienoje erdvėje ir tapti veiksmo dalimi. Kaip jautiesi kiekvieną kartą susitikdamas su žiūrovu akis į akį?
Man patinka jausti publiką arti savęs. Be jos kažkaip yra labai sunku. Tačiau „Respublikos“ metu gali būti visokių situacijų. Staiga atsiras ir ketvirtoji siena, spektaklis bus sudarytas iš daug skirtingų dimensijų. Tikiuosi, kad jas visas pavyks parodyti ir išbūti, išgyventi kartu su žiūrovu. Žiūrovai galės įsitraukti į veiksmą tiek, kiek jie patys norės. Mums būtų netgi smagiau jei jie įsitrauks tiek stebėdami, kas vyksta, tiek, tarkim, šokdami drauge.
Kaip svarbi ir aktuali bendruomeniškumo tema, ypatingai, dabar kai vienas nuo kito esame nutolę?
Aš manau, kad tai labai aktuali tema. Pavyzdžiui, dabar Jungtinėse Amerikos Valstijose yra žmonių, kurie pradeda nebetikėti socialinėmis medijomis ar valdžia, kurią jie patys renkasi. Egzistuoja daug tiesų, bet realybė vis tiek yra viena. Toji tikrovė, regis, pradeda griūti. Turiu nuojautą, kad mes einame į stiprų išprotėjimą. Galbūt toji pasaulio pabaiga nebus sprogimas, o gal ji jau prasidėjo ir mes po truputį einame link destrukcijos.
Mes labiausiai pasitikime ta bendruomene, kuri yra arčiausiai tavęs – šeima, artimaisiais nei tuo, kas yra aplinkui. Taip ir JAV pavyzdys yra didžiulis įvykis, žmonės buriasi į grupes, pasitiki labiau tuo, kas yra greta nei tuo, ką labiau norėtų patys laikyti lyderiais. Žinoma, kapitalizmo mes nesugriausime pasakydami, kad štai mes turime bendruomenę, bet nedideli pokyčiai vyksta.
Vaidini ne tik L. Twarkowskio, bet ir kitų režisierių spektakliuose, tačiau esi ir pats režisierius. Kokio santykio tavyje yra daugiau – aktoriaus ar režisieriaus?
Manau, kad tiek režisūra, tiek aktoriaus profesija papildo viena kitą. Savo kūrybiniame gyvenime nebūčiau linkęs išskirti šių dviejų sričių. Norėčiau kuo daugiau jas viena kita vis papildyti. Neatmesčiau netgi kitų profesijų ar sričių, esančių teatre arba kine. Nevengiu išgirsti, sužinoti ir išmokti kiek įmanoma daugiau dalykų. Tarkim studijuodamas režisūrą daugiau vaidinau kaip aktorius kitų spektakliuose. Baigęs vėliau aktorinį, supratau, kad noriu grįžti prie režisūros ir imtis eksperimentų.
Kas tau svarbiausia kaip kūrėjui?
Pasitikėjimas. Tačiau visais aspektais: ir savimi, ir kitais, tuo, ką darai. Faktas, kad yra ir kita medalio pusė. Būna, kad abejoji savimi. Svarbiausia yra save išjudinti, kad dirbtumei tiek su savimi, savo asmenybe, tiek su kitais, į juos įsiklausant.
Kas tavęs laukia iš karto po „Respublikos“? Ar turi konkrečių planų?
Turėsiu du naujus spektaklius. Artimiausias – judesio spektaklis, kuriame atliksiu vaidmenį kartu su Ula Liagaite. Jo kūrėja – debiutuojanti režisierė Aneta Bublytė, kuri iki tol kitiems pastatymams kurdavo vizualiką ir video. Kitas darbas bus mano paties Meno ir mokslo labarotorijoje režisuotas spektaklis apie laiko mašiną „Nuostabūs nuotykiai“. Premjera turėtų įvykti po naujų metų.
