Nuotraukos – NUAGE ©
Vienus jie šokiruoja ir stebina, kitus – įkvepia ir paskatina ieškoti tikrojo savęs. „House.of.kulkidz“ yra trijulė (Tomas Alen Chicco, Kruela ir Katkus), kurianti vakarėlių kultūrą Lietuvoje. O kam to reikia?
Kalbamės su Tomu apie 90-uosius ir auksinį Club Kids amžių, prasmingus vakarėlius, taisykles, sukurtas laužymui, baimes ir tai, kad dažytis yra vyriška!
„House.of.kulkidz“ yra judėjimas, kurį galime pastebėti vakarėliuose, gatvėje ir kitose viešose erdvėse. Papasakok, kaip gimė šio judėjimo idėja?
Yra toks filmas apie Niujorko Club Kids „Party monster“. Pasižiūrėjęs šį filmą, pagalvojau, kad reikia tokio judėjimo ir Lietuvoje. Jis paremtas Niujorke 80-aisiais vyraujančio judėjimo istorija. Michael Alig įkūrė Club Kids judėjimą, kuris 90-aisiais Niujorke valdė visus klubus. 90-ieji buvo tikras Club Kids aukso amžius, kuomet jo nariai tiesiog buvo vaikštančiu menu gatvėse. Paskui Michael Alig nužudė žmogų, sėdo į kalėjimą ir po truputį judėjimas sugriuvo. Tačiau pati idėja įkvėpė visus pasaulio miestus sekti jų pėdomis ir kurti prasmingus vakarėlius. Londone šis judėjimas labai aktyvus. Pabuvęs ten, grįžau ir sugalvojau, kad tokį judėjimą reikia kurti ir Lietuvoje.
O koks jūsų, „House.of.kulkidz“, tikslas?
Mūsų pagrindinis tikslas yra parodyti, kad mūsų postsovietinėje šalyje, kur vis dar bijome atskleisti save kaip asmenybes, tai padaryti iš tiesų yra lengva. Norime paskatinti žmones nebijoti. Norime sukurti bendruomenę, kurios branduolys būtume mes, o aplink – žmonės, gyvenantys ta pačia idėja.
Kokią visuomenės reakciją iššaukia toks judėjimas? Ypač smalsu, kai tai nutinka netikėtose vietose – ne klube, ne vakarėlyje, o gatvėje.
Netikėtų reakcijų mes siekiame. Tarkime, kartą po Thomas Finland kino filmo darėme performansą, interpretuodami homoseksualumo ir karo temas. Mus tiesiog pakvietė pasižiūrėti kino filmo ir pasipuošti. Tai mes ir pasipuošėme. Atsisėdome pirmoje eilėje kaip tikri Club Kids.
Na, reakcijų tikriausiai būna visokių. Net jums patiems greičiausiai jos kartais būna netikėtos. Kokia įsimintiniausia aplinkinių reakcija?
Buvo nemažai tokių reakcijų. Pamenu, kai įėjome į klubą ir vienas vyras priėjęs prie manęs klausė:
– Kodėl tu dažaisi?
– O kodėl ne?
– Taigi tu vyras.
– Tai ką?
Kiti reaguoja priešingai. Prieina ir sako: Pagarba, kad išdrįsti!
Nuomonės ir komentarai, kurių sulaukiate, yra svarbūs?
Visos nuomonės, jeigu jos yra pagrįstos, yra svarbios. Aš sulaukiu labai daug pastabų iš aplinkinių, tačiau visuomet pasveriu kiekvieno asmens nuomonę, ar man verta į ją atsižvelgti.
Jūsų judėjimas, įvaizdžio keitimas ir visa kūryba yra labiau dėl savęs ar dėl kitų?
Viskas yra dėl kitų. Mes gyvename dėl kitų. Nei vienas artistas negalėtų kurti, jeigu aplink nebūtų žmonių. Kam tuomet kurti? Visuomet lauki įvertinimo, pastabos, pastebėjimo.
Esu ne kartą girdėjusi sakant, kad ryškiu įvaizdžiu dažnai žmogus siekia savo asmenybę ne išryškinti, o paslėpti. Kaip yra tau: įvaizdžio kūrimas yra labiau vidinio pasaulio atspindys ar vidinių konfliktų užslapstymas?
Ir tas, ir tas. Labai gerai yra pasakęs žymusis Drag queen Rupaul: „We born naked, and the rest is drag“. Iš esmės taip ir yra. Tik nuo mūsų priklauso, kaip mes atrodysime šiame pasaulyje ir kokią žinutę nešime. Man atrodo, kad mes turime per daug idėjų, kad jų neparodytume. Bet kur. Spektaklyje, muzikoje ar kuriant meną ant savęs.
Vieni sako, kad kūrybai reikia laisvės, kiti, kad apribojimų ir taisyklių. Kas yra teisinga – neaišku. O kaip manai tu?
Manau, kad didžiausi darbai gimsta tada, kai sulaužai taisykles, kurios yra nusistovėjusios. Kiekviename procese, kurį atlieki, yra taisyklės ir estetika, kuria turi remtis. Bet tai nereiškia, kad tai turi tave riboti. Svarbiausia suprasti, kad negali sukurti bet ko. Viskas turi būti padaryta gerai ir nuoširdžiai!
Tai, ką mes darome, yra mišinys, tačiau mes laikomės taisyklės, kad tai turi įkvėpti tave ir tavo žiūrovą.
O kokias taisykles laužote jūs?
Kad vyrai negali dažytis (juokiasi).
Bet tarp jūsų yra ir Dovilė (Kruela). Kokias taisykles, kaip moteris, laužo ji?
Dovilė prieš trejus metus visiškai bijojo parodyti savo kūną. Per tą laiką, dėl šio judėjimo, labai pasikeitė ir suprato, kad ji savo formomis yra labai graži. Ji sulaužė taisyklę, kad visos apkūnesnės mergaitės turi būti su rūbais ir negali atrodyti seksualiai.
Atrodo, kad su „House.of.kulkidz“ naikinate ne tik visuomenės baimes, bet ir savas. Kokių baimių atsikratei tu?
Pradėjau jaustis savimi. Tuomet atradau vidinę laisvę. Aš visuomet mėgdavau išsirengti, tačiau anksčiau bijodavau dienos metu atrodyti įdomiau. Dabar tai nebėra svarbu. Nesąmonė, kad sau negali leisti kažko nepadaryti!
Pasižiūrėję į daugumos įvaizdį galime susidaryti nuomonę, kad visi tampame juoda dėme, kuri vis bando tilpti į minimalizmo rėmus. Ar tau neatrodo, kad tuo kartais sunaikiname savo asmenybes?
Visai neseniai su „House.of.kulkidz“ turėjome fotosesiją, kurią atrinko „Milk“ žurnalui. Ir vienas žmogus, kuris padėjo sukurti mums aprašymą labai tiksliai mus apibūdino: „More is more, fuck less is more“. Mes visiškai nesilaikome minimalizmo taisyklių, nes galima gražiai atrodyti ir su daug.
Pasvajok. Kuo norėtum, kad „House.of.kulkidz“ taptų ateityje?
Aš norėčiau, kad „House.of.kulkidz“ taptų bendruomene ir turėtų savo tikrus namus. Netradicines erdves, kur žmonės ateina ir su mūsų pagalba kuria savo įvaizdį. Toje pačioje erdvėje galėtų būti ir klubas, kur kūrybai būtų visa laisvė! Kad taptume judėjimu, bendradarbiaujančiu su mados fotografais ir kurtume įvaizdžius tarptautiniu mastu. Ir, žinoma, neštume žinutę, kad Lietuva turi savo mados pojūtį!
Nuotraukos – NUAGE
Make up – NUAGE
Apranga – Roberta Raubickaitė
