Lapkričio 3 d., 19 val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje įvyks jauną ir išraiškingą komandą subūrusi spektaklio pagal Ivano Vyrypajevo pjesę „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ premjera. Ironijos nestokojančią gyvenimo prasmės paieškų Niujorke istoriją scenoje perteiks aktoriai Marius Čižauskas, Vaidilė Juozaitytė, Adelė Šuminskaitė bei Šarūnas Zenkevičius. Keturių veikėjų ir mistinės, o tuo pačiu ir sarkastiškos kosmoso sąmonės santykius narplioti pradėjo ir repeticijų metu jiems vadovo režisierė Ieva Kaniušaitė. Debiutuojanti kūrėja neslepia, jog pjesėje aptariamos temos aktualios daugeliui, neišskiriant ir visos kūrybinės komandos, nepriklausomai nuo to, kas ir kur kiekvienam iš mūsų yra „Niujorkas“.
Nuotraukos – Visvaldo Morkevičiaus ©
Medžiaga I. Kaniušaitę pasiekė tiesiai iš jos vertėjo – Rolando Rastausko rankų: „Ji mane iš karto sudomino, bet pirmiausiai organizavausi pjesės skaitymą Meno forte ir jau tada žinojau, kokius žmones čia noriu kviestis. Nesirinkau aktorių pagal jų tipažus, tiesiog skaitant pajaučiau kas iš kolegų tiktų ir gerai suprastų, „pagautų“ medžiagą. Visa tai vyko prieš metus, beje, tuomet aš dar ir pati skaičiau vieną vaidmenį, bet kuriant spektaklį užimu tik režisierės poziciją. Nuo pat pradžių projekte dalyvauja ir kompozitorė Marija Paškevičiūtė bei šviesų dailininkas Audrius Jankauskas. Na, o po skaitymo labai aktyviai pjesės idėja „užsikabino“ Marius Čižauskas, paraginęs mane imtis rašyti projektą spektakliui. Parašiau ir štai, – tai yra pirmasis mano pačios projektas, kuriame pati rinkausi su kuo ir kodėl norisi dirbti, kas man padėtų judėti į norimos išraiškos pusę.“
„Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ – keturių veikėjų istorija. Trys iš jų ieškoti laimės ir nuotykių į Niujorką atvyksta iš Rytų ir Vidurio Europos, ketvirtasis – didmiesčio senbuvis, čia gimęs ir užaugęs. Depresyvi veikėjų savigrauža ir saviieška ilgainiui virsta košmaru, tačiau staiga kiekvieno jų egzistavimą pakeičia įsakmi kosminė sąmonė, apie kurią iki tol nė vienas nenutuokė. Poetiškas, be galo savitas pasakojamasis kūrinio stilius suteikia teatrui ir žiūrovams galimybę susipažinti su asfaltuotos megapolio kasdienybės apsuptyje gimstančiomis „pasakiškomis“ pajautomis, tačiau kaip tai scenoje perteikti žiūrovams?
Kaniušaitė: „Esu mačiusi nemažai spektaklių pagal I. Vyrypajevo kūrybą ir dažnai man jie nepatinka (juokiasi). Jo tekstai, kaip ir ši pjesė, yra rebusas. Tai medžiaga, kuri negali būti sustatoma mizanscenomis mums įprastu, suprantamu principu. Kitas dalykas – jei bandysi ją „išvaidinti“ bus iš karto neskanu žiūrėti, o visko atsisakius spektaklį daryti lyg paprastą skaitymą su keturiomis kėdėmis ir keturiais aktoriais scenoje, taip pat nesinorėjo.
Manau, kad pats kūrinys padiktavo sprendimą, nes čia visi veikėjai apie save kalba trečiuoju asmeniu, todėl jų pasakojimai vystosi lyg kino scenarijus. Tad ir ėmiau mąstyti koks sprendimas tiktų išlaikyti šiam aktoriniam atsiribojimui. Taip pat norėjosi viską atlikti kuo lengviau, atverti kuo daugiau asociacijų, kad ir aktoriams būtų smagu vaidinti, ir žiūrovai išgirstų jiems pasakojamą istoriją, tačiau tam nereiktų kažko ypatingo, specialaus, perkrauto. Ko mūsų sprendime tikrai nėra, tai realizmo. Iš esmės viskas yra labai minimalu, o pagrindine aktorių užduotimi tampa jų meistrystė ir žongliravimas tarp raiškų.“
Kaip pasakoja režisierė, vien skaitant pjesę lengva pajausti, jog jos temos yra ir bus artimos daugeliui, nepriklausomai nuo to „kas kiekvienam yra tas Niujorkas“ kaip mistinės siekiamybės vieta. Tekstas pilnas autoriui būdingos lengvos ironijos, nukreipusios kūrėjus nuo dramatiškų ir emocingų sceninių sprendimų net tragiškiausiose situacijose: „Mūsų užduotis – sukurti veiksmingą pasakojimą, kur personažas yra ir veikėjas, ir jį kuriantis aktorius. Tai – tikriausias Brechtas ir jo vaidybos principas. Tačiau slidžiausias momentas ir buvo tai, kaip išsilaikyti pernelyg nenuslystant nei į komentavimo, nei į išgyvenimo pusę, kaip aktoriams žongliruoti šiomis išraiškomis. Tam reikėjo rasti labai tikslias užduotis.“
Domintis spektakliu neįmanoma nepastebėti fakto, jog pjesės dramaturgas kilęs iš Rusijos. Besidomintys teatrinėmis biografijomis gerai žino, jog I. Vyrypajevo pozicija visuomet priešinosi šalies režimui, o prasidėjus karui Ukrainoje, jo pjesės buvo uždraustos šalies agresorės teatruose. Rašytojas jau kurį laiką gyvena Lenkijoje, o nuo šių metų gegužės oficialiai gavo ir šios šalies pilietybę, atsisakydamas senosios. Ir vis dėlto, ar prasidėjus karui, kūrybinei komandai reikėjo apsispręsti kelionėje su šiuo spektakliu ir kiek šiandienos realybės atspindžių jame yra?
Kaniušaitė: „Žinoma, buvo momentas, kai reikėjo apsispręsti, tačiau Vyrypajevo pozicija ir atsakas į įvykius buvo staigus ir aiškus, viešas ir iki šiol tęsiasi. Jis nepalieka vietos klausimams ir abejonėms, dėl to ir man tai buvo atsakymas, jog su medžiaga galima keliauti toliau. Sakyčiau, kad paties karo temos joje nėra, bent mes jos specialiai neprilipdėme, šiam tekstui tai nėra tikslinga. Visgi negaliu sakyti, kad nebus, kas konkrečiam žiūrovui neatlieptų šiandienos. Problemos čia yra labai individualios, bet jų „kosmosas“ yra visuomet artimas visiems. Iš tiesų prieš žiūrovą turėjau išsikėlusi dvi užduotis: įtraukti ir tuomet – apgauti. Norisi, jog publika, kuriai iš esmės tiesiogiai ir yra pasakojami visi tekstai, taptų veikėjų sąjungininke, pajustų jiems simpatiją.“
O ką, tuomet, šis kūrinys atnešė pačiai režisierei ir kokie jos tolimesni planai? „Esu aktorė ir režisierė. Anksčiau galvojau, kad būtina pasirinkti tik vieną sritį, lyg pareikalavus. Tam tikrą spaudimą jaučiau ir prieš šio kūrybinio proceso pradžią, atrodė, kad reikia ne tik apsispręsti, ką veiksiu, bet jautiesi taip, lyg jau turi Kažkas būti. Būtent šio darbo metu supratau, kiek nedaug patirties dar turiu ir jog abi mano profesijos yra labai įdomios, atnešančios daug skirtingų patirčių. O kaupti patirtis dabar ir yra mano užduotis. Daugelis kolegų su kuriais dirbu, mano bendraamžiai, – jiems laikas gyvenime viską sudėjo kitaip, darbas vijo darbą, daug dalykų įvyko vienu metu. Stebint juos atrodo, kad kažko nespėji, kad jau turi būti išmintingas, bet dar tiek visko trūksta. Dabar aš nusiraminau ir supratau, kad mano kelias yra kitoks ir dabar turiu užduotį kaupti ir ramiai judėti pirmyn.“
Kviečiame jus į įtraukiančią ir nepaleidžiančią patirtį lapkričio 3 dieną 19 val. Menų spaustuvėje. „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ – tai vienintelis premjerinis rodymas šiais metai, kurį finansuoja Lietuvos Kultūros Taryba, remia – Teatras Meno Fortas.
