Vytautas Pakalnis, Who Killed The Dream. Ryčio Šeškaičio nuotrauka ©
MO muziejus kviečia į parodą „Ilgiuosi, nežinau ko“ (kuratorius Marius Armonas), nagrinėjančią žmogaus santykį su gamta. Ši ekspozicija atskleidžia, kaip gamta tampa ne tik asmeninio ilgesio, bet ir globalių ekologinių iššūkių kontekstu – nuo romantiškų peizažų iki nerimą keliančių išnaudojimo procesų.
Parodoje pristatomi Lietuvos modernaus ir šiuolaikinio meno kūrėjų darbai. Skirtingus gamtos patyrimo aspektus tyrinėja Aurelija Maknytė, Vytautas Pakalnis ir Lidija Meškaitytė.
Lidijos Meškaitytės ir Aurelijos Maknytės kūriniai. Jono Balsevičiaus nuotrauka ©
Aurelija Maknytė: atminties formos ir degančios skaidrės
Menininkė Aurelija Maknytė (g. 1969) savo kūryboje analizuoja atminties, laikinumo ir vizualinių archyvų tematiką. Jos darbas „Įkaitusio peizažo studija“ iš ciklo „Degančios skaidrės“ perteikia karščio deformuotus vaizdus, kurie kviečia permąstyti mūsų santykį su praeitimi. Ugnis Maknytės kūryboje nėra tik destrukcija – ji tampa nauja interpretacijos erdve.
Menininkė dirba su atsitiktiniais radiniais – nuo archyvinių nuotraukų iki bebrų nugraužtų skulptūrų. Degindama nežinomų archyvų skaidres, ji tyrinėja, kaip prisiminimai virsta abstrakčiomis formomis, o tuščios erdvės kviečia naujai pažvelgti į istoriją.
Lidijos Meškaitytės kūriniai. Jono Balsevičiaus nuotrauka ©
Vytautas Pakalnis: kritiškas žvilgsnis į svajonių pasaulį
Vytautas Pakalnis (1972–2004) – tapytojas, kurio darbas „Ilgiuosi pats nežinau ko“ (2001) įkvėpė parodos pavadinimą. Jo kūryboje dera poetiškumas, groteskas ir socialinė kritika.
Tapybos darbe „Who killed the dream?“ (1998) Pakalnis analizuoja idealizuotą Šiaurės Amerikos autochtonų vaizdinį, kuris primena vaikystės knygas, tačiau jį papildo klausimas: „Kas nužudė svajonę?“ Menininkas kelia nepatogų klausimą apie kolonializmo pasekmes, kultūrinių simbolių išnaudojimą ir gamtos destrukciją. Šis kūrinys, įsiterpdamas į ekologinių krizių kontekstą, kviečia permąstyti idilės ir realybės sankirtą.
Lidija Meškaitytė: pasaulis miniatiūrose
Lidijos Meškaitytės (1926–1993) akvarelės – tai detalumu stebinantys pasauliai, įamžinti laike. Kiekvienas kūrinys buvo kruopščiai tapomas mėnesiais, dažnai vos vieno voverės plauko teptuku.
Meškaitytės kūryboje dominuoja gimtosios aplinkos peizažai, kasdienio gyvenimo scenos, kaimo buitis. Nors jos darbuose jaučiama nostalgija, jie perteikia ir platesnius socialinius bei ekologinius pokyčius – nuo nykstančių kraštovaizdžių iki apleistų sodybų.
Paroda „Ilgiuosi, nežinau ko“ MO muziejuje kviečia pažvelgti į gamtą kaip į asmeninės ir kolektyvinės patirties atspindį. Lankytojai galės atrasti įvairias šio santykio perspektyvas ir naujai įvertinti ryšį su aplinka.
