Ingrida Gerbutavičiūtė, savo veikla ir sumanymais įrodžiusi, kad yra tarptautinio masto šokio profesionalė, šį rudenį buvo išrinkta vadovauti svarbiausiai Vokietijos šokio įstaigai – Šiaurės Reino- Vestfalijos žemės Šokio namams „tanzhaus nrw“ Diuseldorfe.
Studijavusi Vokietijoje ir ten po studijų pasilikusi šokio kritikė, dramaturgė, prodiuserė yra ir svarbi Lietuvos šokio bendruomenės asmenybė, Lietuvos šokio informacijos centro bendradarbė, inicijavusi ir įgyvendinusi daug svarbių projektų. Galbūt Ingridos Gerbutavičiūtės būsimos pareigos verčia rašyti pokalbio su ja įžangą taip oficialiai, tačiau kalbėtis tokiu tonu tikrai nepavyks – pernelyg ji artimas žmogus Lietuvos šokio bendruomenei, nuo kurios ją pastaraisiais metais tolina veiklų spiečius Vokietijoje. Tolina, bet neatskiria, nes Ingrida iki šiol dalinasi patirtimi ir žiniomis.
Nuotraukos – Katja Illner ©
Mūsų pokalbio fone bus jau prasidėję jos darbai Diuseldorfe, be to – atsakomybė už programos sudarymą Šokio kongresui „Tanzkongress 2022“ Maince, paraiškų nagrinėjimas šokio ekspertų komisijoje. Negana to – dar ir Reino-Maino šokio festivalis, „Tanzfestival Rhein-Main“, kuriame spalio pabaigoje įvyko choreografės, šokėjos Raimondos Gudavičiūtė ir dramaturgės Ingridos Gerbutavičiūtės spektaklio „M(other)“ premjera. „Naujojo Baltijos šokio“ žiūrovai pernai metų kino programoje matė filmą „M(e)&M(other)“ – tarsi įžangą į būsimą spektaklį, kurį choreografė šoka su dabar jau 8 metų sūnumi. Premjera įvyko Frankfurte, kur gyvena ir choreografė, ir dramaturgė, vėliau spektaklis buvo parodytas ir Darmštate, nes kaip sakė Ingrida, „festivalis vyksta Frankfurte, Darmštate, Vysbadene. Festivalio repertuaras parodomas visuose trijuose miestuose, kurie yra netoli vienas nuo kito: nuo Frankfurto iki Darmštato – pusvalandis traukiniu.“
Apie viską iš eilės, Ingrida. Kaip pavyko premjeriniai „M(other)“ rodymai? Publikos buvo pakankamai?
Mūsų visi penki spektakliai buvo išparduoti. Jaučiasi, kad žmonės išsiilgę spektaklių, eina labai noriai. Raimonda su sūnumi Elijumi vedė ir šokio dirbtuves tėvams ir mamoms su sūnumis – dalyvių prisirinko tiek, kiek tilpo.
Tai ir buvo tavo šokio kasdienybė šį rudenį?
Žinai kaip? Čia žiupsnelis. Bet nuo idėjos iki filmo ir spektaklio buvo ilgas procesas.
O kiti tavo šokio kasdienybės žiupsneliai?
Jau dirbu „tanzhaus nrw“ puse etato, perimu darbus, gilinuosi į vidinius institucijos procesus. Darbų perdavimo etapui skiriama daugiau nei pusė metų. Kiekvieną savaitę dviems trims dienoms važiuoju iš Frankfurto į Diuseldorfą, nes visos paraiškos – Diuseldorfo miesto menininkų, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės menininkų, Meno fondo projektai – jų likimą reikia nuspręsti iki Kalėdų, visa tai numatoma realizuoti 2022 metų antroje pusėje ar net 2023 metais, kaip tik tada, kai aš jau dirbsiu „tanzhaus nrw“ vadove. Teminis 2022–2023 metų planavimas yra mano dabartinė užduotis. Čia stambus žiupsnis. Jeigu trumpai.
Dar yra keli. Vienas jų – „Tanzkongress 2022“ – Šokio kongresas Maince, tarptautinis renginys, kuris vyksta Vokietijoje kas treji metai, ir tu pakviesta būti jo programos dramaturge, kaip rašoma Mainco šokio teatro puslapyje. Irgi stambu. https://tanzkongress2022.de/en/tanzkongress
Būsimo kongreso tema – „Sharing Potentials“. Svarstysime, kaip dalintis resursais, žiniomis, kaip rūpintis tiek laisvai samdomais šokio menininkais, tiek tais, kurie dirba valstybinėse institucijose, kaip stiprinti jų glaudesnį bendradarbiavimą. Nes vieni gauna valstybės finansavimą, kiti neturi pastovaus užnugario, projektus teiki, teiki ir nežinai, ar gausi finansavimą. Kongreso centre – šokėjai ir jų pačių keliami klausimai: šokio studijos ir jų prieinamumas neurologinių ar įvairių fizinių sutrikimų žmonėms, rasizmo atvejai darbo vietoje, senėjimo fenomenas šokio profesijoje, rūpinimasis savimi ir kolegomis, konfliktų sprendimai kolektyve, šokėjų identitetas ir socialinių lyčių įvairovė ir t.t. Šias ir kitas temas aptarsime kitų metų birželį. Mainco šokio teatro direktorius Honne Dohrmannas pakvietė mane kuruoti visą Kongreso programą, esu jo dešinioji ranka.
Dar dirbu šokio ekspertų komisijoje. Vokietijos valstybinis kultūros rėmimo fondas turi kelias programas bendru pavadinimu „NEUSTART KULTUR“, viena jų remia naujų šokio darbų neteatrinėse erdvėse sukūrimą ir sklaidą. Per dvi savaites gavome įvertinti beveik 300 paraiškų.
Gal jau sugebi greit perskaityti paraišką ir ją įvertinti?
Cha, taip! Labai džiaugčiausi, jeigu mokėčiau. Sėdėdavau iki išnaktų, nes reikia kruopščiai ištyrinėti. Juk tai ne tik būsimo bendro kūrybos paveikslo, bet ir menininkų išgyvenimo dalykai.
Norėtųsi išgirsti tavo asmeninę istoriją apie „tanzhaus nrw“. Juk būdavai jame kaip Lietuvos šiuolaikinio šokio informacijos centro atstovė, važiuodavai į tarptautinę šokio mugę „internationale tanzmesse nrw“, kuri rengiama kas antri metai būtent Diuseldorfo šokio namuose. Kokį tada matydavai „tanzhaus’ą“?
Pirmą kartą ten lankiausi 2008 metais, mane pasikvietė tuometis LŠIC vadovas Audronis Imbrasas. Delegacija buvo nedidukė, buvo joje ir Vita Mozūraitė. Tada ir buvau aktyviau supažindinta su tarptautiniu šokio pasauliu, nes mugės metu galėjai bendrauti su įvairiausių šalių kūrėjais, o vakarais iki vėliausio meto – spektakliai, vienas po kito. Gauni milžinišką dozę kūrybos ir informacijos, man tai buvo didžiulis nuostabus patyrimas. Kas antri metai važiuodavau į „tanzmesse“. 2010, 2012, 2014, 2016, 2018… Visada buvau LŠIC delegacijos dalimi.
Svarbu paminėti, kad „tanzhaus nrw“ ir „tanzmesse“ nėra vienas ir tas pats, tai atskiros institucijos, nors žmonės mielai jas painioja. Šokio mugės rengėjai nuomuojasi „tanzhaus nrw“ patalpas, kuriose vyksta diskusijos, mugės meninė programa, vakarėliai.
Betgi ne vien per muges matydavai „tanzhaus’ą“?
Kai studijavau Berlyne, į „tanzhaus nrw“ nuvažiuodavau pažiūrėti vieną kitą spektaklį. Dar intensyviau lankydavausi ten, kai kelis metus dirbau su menininkų duetu HARTMANNMUELLER, jie gyvena ir dirba Diuseldorfe, ir „tanzhaus’e“ rodo savo spektaklius.
Dvejus metus buvau Vokietijos šokio platformos („Tanzplattform Deutschland 2020“) vertinimo komisijos narė, tada labai daug važinėjau – kiekvieną vakarą iš Frankfurto vis į kitą miestą žiūrėti spektaklių. Labai dažnai – į Diuseldorfą, į „tanzhaus nrw“.
Gal galėtum pakomentuoti, kodėl taip daug įvairių, ne vien Vokietijos trupių spektaklių rodomi būtent tuose šokio namuose?
Tai vienas didžiausių vien šokiui skirtų Vokietijos teatrų ir labiausiai žinomas tarptautiniu mastu. Paklaustum bet kurios šalies šokėjo, kur jis norėtų šokti Vokietijoje, galiu lažintis, kad atsakymas būtų vienas – ten. Yra dvi scenos – didžioji ir mažoji, be to – aštuonios studijos, kurios skirtos ne vien repeticijoms.
Kaip sakoma „tanzhaus nrw“ istorijoje, šitie Šokio namai susikūrė ant dviejų „kolonų“: viena tai scena, skirta spektakliams, kita vadinama akademija – turima minty, kad vyksta įvairių žanrų ir stilių šokio pamokos skirtingo amžiaus ir galimybių mėgėjams bei profesionalams, kuriems dėsto 60 laisvai samdomų šokio pedagogų.
Tarptautiniu mastu tai gal nėra labai žinoma, bet Diuseldorfo miestui ir visai Šiaurės Reino-Vestfalijos žemei akademinė „kolona“ labai vertinga. Joje flamenko, stepas, baletas, šiuolaikinis šokis, hiphopas, tango, šokis vaikams nuo 3 iki 5 metų, baletas senjorams 60+ ir kt. – viskas svarbu ir paklausa didžiulė. Be abejo, vyksta ir dirbtuvės profesionalams, tik šitų dirbtuvių lankytojų – natūralu – gerokai mažiau nei mėgėjų, kurie skaičiuojami tūkstančiais per savaitę. Korona tą darbą kiek stabdo, tačiau „tanzhaus’o“ socialinė funkcija per šokį nepaprastai stipri. Diuseldorfas – daugiakultūris miestas. Hiphopas, pavyzdžiui, yra tas raktas, kuris leidžia pritraukti skirtingas jaunimo bendruomenes ir per šokį glaudžiau integruoti žmones į kultūrinį gyvenimą. Vokietijoje socialinė atskirtis yra rimta problema. 2017 m. migracijos tyrimo departamento duomenimis Diuseldorfe gyveno 171 tautybės žmonės. Kas atvykę iš Afrikos valstybių, gyvuoja savo ratuose, kita bendruomenė – atvykėliai iš Turkijos, dar kiti – graikai, italai, lenkai, rusai, uždarai gyvena ir žmonės iš Vietnamo, be to, Diuseldorfe – didžiausia Vokietijoje japonų bendruomenė. Per šokį mieste stiprinami socialiniai ryšiai.
Paminėjai Vitą Mozūraitę (1960–2014). Kalbant apie tavo profesinį pasirinkimą, tavo darbą su šiuolaikiniu šokiu, visada šalia atsistoja ji, pirmoji ir kurį laiką vienintelė Lietuvoje šiuolaikinio šokio kritikė. Esi laikoma jos tiesiogine įpėdine. Prisiminkime, kodėl.
Vita man parodė, kas yra šiuolaikinis šokis. Parodė nuostabų, platų, įvairų šiuolaikinio šokio pasaulį. Nes nuo mažens man buvo žinomas tik baletas, mokiausi jo pusiau profesionalų lygmeniu. Vita, atėjusi dėstyti į tą kolektyvą, kuriame šokau, praplėtė mano akiratį. Ji vedė praktinius šiuolaikinio šokio užsiėmimus, o sekmadieniais mums, grupelei baletą šokusių paauglių, savo namuose skaitė paskaitas apie šokio istoriją ir rodė vaizdo įrašus iš kasečių. Iki šiol prisimenu tą didžiulį įspūdį. Tai buvo kažkas ypatingo. Mes labai susidraugavom. Sakau, Vita man ir mokytoja, ir mama, ir sesė, ir kolegė, ir draugė – viskas kartu. Studijavau vokiečių filologiją Vilniaus universitete, o Vita palengva įtraukė mane į įvairias šiuolaikinio šokio veiklas. Supažindino su Lietuvos šokio informacijos centru, parodė, koks yra festivalis „Naujasis Baltijos šokis“.
Svarbu ir tai, kad Vita kiekvieną priimdavo kaip lygiavertį sau kolegą. Taip bendraudavo ir su šokėjais, su choreografais – ar jie būtų vyresni ar gerokai jaunesni už ją. Tai labai pastiprina pašnekovą, duoda energijos ir pasitikėjimo, noro eiti toliau.
Vita Mozūraitė šokio kritikės diplomo neturėjo, ji savarankiškai lavino save ir pelnė didžiulį autoritetą būtent kaip šiuolaikinio šokio žinovė, vertintoja. Kiek suprantu, kad pati taptum diplomuota šokio kritike ir tyrinėtoja, teko tokių studijų ieškotis Vokietijoje?
Nes Lietuvoje šokio kritikų iki šiol nerengia jokia aukštoji mokykla. Vilniuje baigiau vokiečių filologijos bakalauro studijas, o per studijų mainų programą pusei metų atsidūriau Berlyne, kuris mane sužavėjo kaip daugybės kultūrų miestas. Tada ištyrinėjau, ko galėčiau mokytis toliau. Vokietijoje pagal anuomet galiojusią senąją magistrantūros programą galėjau rinktis pagrindines studijas ir šalutines. Pasirinkau lingvistiką, teatrologiją su šokio istorijos, teorijos ir kritikos kryptimi, dar – žurnalistiką ir komunikaciją, todėl Berlyno laisvajame universitete gavau trigubas magistro studijas. Puiki sistema, kadangi ji suteikia platų išsilavinimą, tampi įvairiapusiškesnis specialistas, turi daugiau įsidarbinimo galimybių. Žinoma, tokios studijos užtrunka ilgiau. Tokia sistema seniai reformuota, pagal Bolonijos procesą Europos aukštojo mokslo programos padalintos į tris pakopas – bakalauro, magistro ir doktorantūros. Studijuodama Vokietijoje, niekada nepamečiau ryšių su Lietuva, bet nusprendžiau likti Berlyne, nes susipažinau su būsimu vyru.
Jau keliolika metų gyveni – tiksliau sakyti gyvenat – Vokietijoje, tačiau tu per tą laiką buvai aktyvi Lietuvos šiuolaikinio šokio gyvenimo dalyvė, LŠIC komandos narė, projektų autorė ir vykdytoja, pedagogė, straipsnių autorė, svetainės dance.lt redaktorė. Kaip atrodė gyvenimo metai tarp Vokietijos ir Lietuvos?
Rašydama magistrinį darbą Berlyne, pradėjau dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir Edukologijos universitete. Baigusi studijas, 2013 metais tapau LMTA Šokio ir judesio katedros vedėja. Daug laiko ir pastangų skyriau pasiruošimui paskaitoms, važinėjimui – aš juk gyvenau Berlyne, atvažiuodavau į Lietuvą mėnesiui, po to vėl mėnuo Vokietijoje. Reikėjo iš pagrindų reformuoti LMTA šokio studijų programą, nes oficialiai ji buvo registruota kaip Vaidybos šokio studijų programos atmaina. Parašiau naują bakalauro studijų programą „Šokis“, po to – naują gretutinių šokio studijų programą „Šokio pedagogika“, abi programas patvirtino Valstybinis studijų kokybės vertinimo centras. Taip pat teko rengti šokio studijų savianalizę, pereiti šokio studijų krypčių išorinio vertinimo ir akreditavimo procesus. Visa galva buvau įnikusi į šokio edukacijos sferą Lietuvoje, ieškojau būdų ją sustiprinti. 2018 metais buvo galimybė kandidatuoti į katedros vedėjos postą dar penkeriems metams, bet nusprendžiau, kad užtenka šito mano altruizmo ir darbo už dyka tam tikra prasme, kur aš tikrai mielai ir nuoširdžiai, labai skrupulingai veikiau. Bet manau, kad per penkerius metus įdėjau labai daug akademiniam Lietuvos šokio vystymuisi.
Kaip tik tuo laikotarpiu, 2012 metais Berlyne ėmiau rengti nedidelį festivalį „Litauen tanzt“, pradėjom nuo mažo projekto kartu su tuomete kultūros atašė Gabriele Žaidyte. Festivalio rengėjas buvo LŠIC, bendradarbiaujantis su kultūros atašė, aš buvau projekto vadovė ir iniciatorė. Iki tol Lietuvos šokis Berlyne nebuvo niekada pristatytas, mes pabandėm. Kasmet festivalis augo, ir paskutinįkart – 2017 metais – mes jau kartu pristatėme latvių ir estų šokį. Po to išsikrausčiau į Frankfurtą ir festivalis baigėsi.
Esi virš dešimties šokio spektaklių dramaturgė, pradėjusi nuo Birutės Banevičiūtės „Mozaikos“, tęsei kaip dramaturgė ir netgi atlikėja drauge su Agnija Šeiko spektaklyje „Dior in Moscow“, tave savo šokio operos „Amžinybė ir viena diena“ dramaturge bei kūrybinio proceso patikėtine pasirinko Vilniuje dirbęs pasaulinio garso choreografas Itzikas Galili (Vitos Mozūraitės pavadintas šiuolaikinio šokio Mozartu), be to – keletas spektaklių Vokietijoje. Kuo tave traukia kūrėjos veikla, ką per ją pažinai?
Svarbiausias dalykas šitoje temoje: man labai nepatinka etikečių klijavimas. Turiu omeny, kad mane Lietuvoje žino kaip kritikę, ir kai imu daryti kažką kita, reakcija būna tokia – palauk, palauk o tai kaip čia, tu juk kritikė, tu rašyk straipsnius, moderuok diskusijas, ko tu dramaturgija užsiimi ir dar prodiusuoji. Grįžtu į Lietuvą ir vis sulaukiu tokių klausimų, lyg būtų uždrausta išeiti už to rato. Na ne! Kritika man labai patiko ir patinka, bet ateina laikas, kai pajunti, kad tas darbas nebeduoda tiek, kiek į jį įdedi. Natūralu, kad tada ieškai kažko kito, eini toliau, nes jauti poreikį augti. Aš apie tai.
Kažkas pasielgė drąsiai ir pakvietė tave kurti dramaturgiją?
Bandau plėsti ar griauti ribas, kur jos yra kuriamos. Kaip atsirado mano kuruotas LŠIC projektas „Kritikai versus choreografai“: visada buvo tam tikra atskirtis tarp kritikų ir kūrėjų, choreografai nepatenkinti, kad jie sukūrė, o kritikai nieko nesuprato. Tikrai? Tada bendradarbiaukim. Tas modelis, kai jauni kritikai išbando dramaturgo duoną, nėra naujas. Tuometis LŠIC direktorius Audronis Imbrasas dar gerokai anksčiau norėjo organizuoti tokį projektą, stiprinti ir choreografų, ir šokio kritikų, ir šokio dramaturgų (kurių Lietuvoje iš viso nebuvo) bendradarbiavimą, jam gal neužteko laiko, gal žmonių, finansinių resursų. Su savo idėjom atėjau laiku ir vietoj. Tame projekte buvo ir mano pačios pirmieji dramaturginiai žingsniai. Man labai smagu dirbti su choreografais, diskutuoti, padėti vystyti mintį, žiūrėti, tiesiog būti kūrybiniame procese.
Ir dar apie etikečių klijavimą – nauji įspūdžiai po mūsų su Raimonda Gudavičiūte premjeros „M(other)“. Spektaklio idėja atėjo iš jos, bet mes abidvi ją išgvildenome nuo sumanymo iki kūrinio. Po kaulelį, dviese, kartu. Dabar mūsų kūrinys jau scenoje, keliauja. Kolegos klausia: tai kaip tas Raimondos spektaklis? Sakau, tai ir mano spektaklis, aš negaliu jo matyti iš šalies.
Dramaturgą šokio spektaklyje suprantu kaip bendražygį. Keliauji tuo pačiu keliu su choreografu. Nagrinėji, įsiklausai, siūlai variantus, o sprendimus priima choreografas.
Negana to, Vokietijoje dar išbandei ir šokio prodiusavimą. Kaip įnėrei ten?
Išėjau iš LMTA. Išėjau ir nutariau, kad reikia perkelti savo dėmesį į Vokietiją, iš vidaus pažiūrėti, kas vyksta Vokietijos šokio laukuose. Institucijos nelaukia išskėstomis rankomis, konkurencija milžiniška, todėl tampi nepriklausomu vadybininku ir laisvai samdomu dramaturgu. Buvau persikrausčius į Frankfurtą, pradėjau susipažinti su čia dirbančiais menininkais, prodiuseriais, dramaturgais. Mane pakvietė šokio menininkė Paula Rosolen, kilusi iš Argentinos, Vokietijoje studijavusi ir likusi čia, panašiai kaip ir aš. Ji ieškojo žmogaus savo spektaklių sklaidai, mūsų profesiniai požiūriai buvo tokie artimi, taip tikom viena kitai, kad tapau ir jos dramaturge, ir prodiusere, ir sklaidos vadybininke, mes dirbom kartu ketverius metus.
Kada patyrei , kad Vokietijos šokio pasaulis priima tave?
Neįeini iš karto. Tai ne vienerių metų rezultatas. Kopi ir kopi, nuo studijų laikų. Važinėji ir dalyvauji įvairiose konferencijose, platformose, festivaliuose – tai tiek kritiko, tiek vadybininko, tiek dramaturgo ar kito kūrėjo duona. Mataisi su žmonėmis, daliniesi informacija, pasisakai diskusijose. Man atrodo, kai kurie Vokietijos šokio pasaulio žaidėjai mane kur kas geriau pažinojo iš tarptautinio konteksto, kur mes nuolat susitikdavome – pvz., festivalyje Barselonoje, šokio platformoje Prahoje ar Goricijos mieste Italijoje.
Kai mane pakvietė į „Tanzplattform Deutschland 2020“ komisiją vertinti Vokietijos šokio kūrėjų darbų, tai buvo svarbus pripažinimo ženklas. Kitas žingsnis – kvietimas būti „Tanzkongress 2022“ programos kuratore. Po to – dirbti šokio ekspertų komisijoje. Ir tada nusprendžiau dalyvauti „tanzhaus nrw“ vadovo konkurse.
Esu pratusi projektuoti savo gyvenimo ateitį: kur aš būsiu po penkerių arba po dešimties metų. Ko aš noriu? Mano siekis ir noras visuomet buvo organizuoti šokio festivalį arba vadovauti šokio teatrui. Dabar gavau abu. Taip, projektuoti ateities planus labai svarbu. Svajonės pildosi.
Didžiulė yra „tanzhaus nrw“ reikšmė. Šokio prasme – palyginimui – kandidatuoji į prezidentus. Na gerai, svarsčiau, pasižiūrim, kokia mano kaip ekspertės vertė šokio rinkoje. Konkurse, kiek žinau, dalyvavo apie 30 pretendentų. Komisija didelė, ją sudarė Diuseldorfo miesto kultūros politikai, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės kultūros politikai, „tanzhaus’ą“ įsteigusios asociacijos valdybos atstovai, nepriklausomi šokio meno ekspertai. Truko viskas ilgai, keliais etapais. Laimi vieną etapą, antrą, artėja finalas. Pabaigoje likome dviese, nežinau, kas buvo mano konkurentas ar konkurentė, viskas konfidencialu. Ir tada… Džiaugsmas! Neatsimenu, ar kada šitaip džiaugiausi.
Dabar – mano darbo pereinamasis laikotarpis, o pilnaverte generaline direktore ir meno vadove tampu nuo 2022 metų liepos 1 d. Jau dabar darbo nežmoniškai daug. Greta to – stambus statybų projektas. Juk „tanzhaus’as“ renovuojamas, nes pastatas neekologiškas, labai daug reikia šildyti, stogas varva. Viena namo dalis bus visiškai nugriauta ir pastatytas naujas administracinis pastatas su keturiomis naujomis studijomis, biuro patalpomis ir keliais kambariais menininkų apgyvendinimui. Visa tai vyks mano kadencijos metais, o kadencija trunka ketverius metus su galimybe pratęsti sutartį. Statybos prasideda 2023 metais ir turi būti baigtos 2026-siais. Statyboms miestas ir žemė skiria 18 milijonų eurų. Jau pasibaigusios dvi statybų planavimo fazės, po septintos fazės viskas turi stovėti. Dirba architektai, inžinieriai, statybų reikalai juda, man visa tai nauja ir labai įdomu. Kultūros žmogui sužinoti apie statybų fiziką, garso pralaidumą – iššūkis.
Ar pajutai, kad dabar pasidarei svarbesnė? Ypač tiems, su kuriais esi dirbusi?
Esu lygiai tiek pat atvira žmonėms, kaip ir buvau, man įdomu šnekėtis su visais. Iš šokio kūrėjų prasidėjo lavina elektroninių laiškų, feisbuko žinučių, įvairių kvietimų į spektaklius: ateik pažiūrėti arba susitikim, pakalbėkim, mes pristatysim tau savo darbus. Mano vidinis santykis su tais žmonėmis nepasikeitė, aš nesijaučiu kažkokia viršesnė. Jeigu turiu laiko, žiūriu spektaklius arba einu ir kalbuosi. Arba sakau, kad dabar neturiu laiko, pasikalbėsim, nežinau, gal sausį.
Yra ir situacijų, kai pajutau ne savo, o pozicijos svarbą. Visą lapkritį vyko susitikimai su visų partijų atstovais, kurie atsakingi už kultūrą. Jie kvietėsi audiencijoms pas save arba norėjo ateiti į „tanzhaus’ą“ pažinti naują vadovę. Vokietijoje labai stipri žemių savivalda, kiekviena žemė turi savo valdymo organą, savo Kultūros ministeriją, Kultūros komitetą. Tie, kurie ten posėdžiauja ir sprendžia kultūros institucijų likimus, dabar nori susipažinti. Buvau audiencijose pas Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės kultūros ministrę, Diuseldorfo vicemerą, Kultūros komiteto pirmininką, pas kultūros ministrės patarėją scenos menų klausimais, pas kitą patarėją švietimo ir kultūrinio ugdymo klausimais, pas Šiaurės-Reino Vestfalijos žemės meno fondo prezidentą, fondo generalinę sekretorę, fondo teatro ir šokio skyriaus vadovę. Ir taip toliau. Visi jie nori išgirsti, kokia mano patirtis, kokios idėjos ir kaip suprantu „tanzhaus’o“ svarbą miestui, žemei, tarptautiniu mastu. Nuo vieno susitikimo lekiu į kitą. Dvi dienos atrodo kaip savaitė – tiek informacijos ir adrenalino. Nekalbu apie kvietimus susitikti su įvairiomis Diuseldorfo kultūros institucijomis, miesto ir žemės festivaliais, kuriuos domina bendradarbiavimas su „tanzhaus’u“. Be abejo, ir mane domina bendradarbiavimas su kolegomis. Eilėje stovi Diuseldorfo dramos teatro vadovai, Operos teatro generalinė direktorė, miesto jaunimo teatro vadovas, įvairių festivalių vadovai, užsienio šalių kultūros institutai, menininkai, su jais aptarsime, kur ir kaip judėsime su šiuolaikiniu šokiu.
Čia tai dramaturgija.
Aha. Metalygmuo. Man labai įdomu, man patinka, tik visko beprotiškai daug. O tai ką – pati pasirinkau ir nesiskundžiu.
