Visos nuotraukos – Evelyn Benčičovos kūryba.
Jauna fotografė iš Slovakijos ir dar jaunesnė jos patirtis. Tačiau šios merginos darbų brandumas kelia nuostabą. Erdvėje sustingusios žmonių figūros, primenančios antikines skulptūras, mistinė aplinka, šaltas koloritas ir siužetai, neretai pasirenkami iš mitologinių pasakojimų, filosofijos veikalų bei… Biblijos. Lemtingas įvykis, nutikęs prieš trejus metus, ne tik pakeitė Evelynos Benčičovos požiūrį į gyvenimą, bet ir nulėmė jos sprendimą tapti fotografe. Kaip gimė garsioji kvapą gniaužianti „Ecce homo“ fotografijų serija, kaip atrodo fotosesijų užkulisiai ir kodėl ji stengiasi pabėgti nuo mados fotografijos – visa tai pokalbyje su Evelyn Benčičova.
Kas lėmė tavo sprendimą tapti fotografe? Ar apie tai mąstei nuo vaikystės?
Aš niekada negalvojau tapti fotografe ir netgi dabar savęs nelaikau ja. Tiesiog naudoju fotografiją kaip mediją, galinčią išreikšti mano idėjas ir vizijas.
Fotografuoti pradėjau prieš beveik trejus metus, po akių operacijos, kuri iš tiesų pakeitė mano gyvenimą. Pirmą kartą galėjau aiškiai įžvelgti visas detales, esančias aplinkoje – visa tai padarė man tokią didelę įtaką, kad tai greičiausiai ir tapo priežastimi, kodėl savo vizualiai kalbai išreikšti pasirinkau būtent fotografiją.
Būdama vaikas, buvau be galo smalsi ir kūrybinga, nuolatos atrandanti, išrandanti ką nors naujo bei ieškanti nuotykių. Kiekvieną kartą, kai pamatydavau ar rasdavau kažką įdomaus, mano pirmoji mintis būdavo: „Ką iš viso to galėčiau sukurti?“ Ir iki šių dienų aš jaučiu tokį patį poreikį, kas kartą mane aplankančiam įkvėpimui suteikti pavidalą.
Tu esi iš Slovakijos, tačiau nemažai laiko praleidi Berlyne. Kodėl? Ar gali teigti, kad pastarasis miestas suteikia daugiau galimybių tau, kaip fotografei?
Šiuo metu dar negyvenu Berlyne. Tačiau šiame mieste praleidžiu nemažai laiko. Vykstu į Berlyną semtis idėjų, gaudyti įkvėpimo, džiaugtis gyvenimu, susitikti su kūrybingais žmonėmis ir tikromis asmenybėmis, kurios kažkaip natūraliai priklauso šiam miestui. Aš turiu savitą asmeninį požiūrį į Berlyną, kitokią jo realybę, kurios man reikia ir kuri kuria didelį kontrastą mano kasdienybei (Slovakijai, kurioje aš šiuo metu gyvenu, ir Vienoje – mano studijų miestui), užpildytai darbu ir mokslu.
Kiek laiko ieškojai savo, kaip fotografės, identiteto, stiliaus? Ar jis jau yra susiformavęs?
Manau, kad teiginys „mano asmeninis stilius“ kuriančiam žmogui asmeniškai neegzistuoja. Tai ateina natūraliai: tavo darbai atspindi tai, kas esi, ką mėgsti, ką išgyveni. Stilius vystosi su kiekvienu projektu ir kiekviena mano diena.
Anksčiau norėjai tapti filosofe. Ar tai vis dar tave domina? Ar tavo ryšys su šiuo mokslu atsispindi kūryboje?
Taip, mane domina viskas. Noriu kaip įmanoma daugiau išmokti, sukaupti žinių ir sukurti ryšius tarp to, ką jau žinau ir to, ką kuriu. Kaip minėjau, fotografija man suteikia galimybę pažinti labai įvairias temas, kurios mane žavi, pavyzdžiui, mitologiją, religiją, filosofiją, psichologiją, istoriją, komunikaciją, estetiką.
Kokios temos ir istorijos tave domina? Ar tu jas taipogi kuri?
Didžiąją laiko dalį negaliu sukurti „kažko“ tiesiog iš nieko. Konkretus projektas dažniausiai būna susijęs su mano pačios interesais, minėtomis mokslo sritimis bei aplinkos tyrimu. Visada kuriu viziją. Viziją, kurioje telpa mano turimos žinios, vaizduotė ir atsitiktiniai fragmentai.
Kokia yra tavo nuomonė apie šiomis dienomis vyraujančius grožio standartus? Kodėl renkiesi priešingą kelią ir fotografuoji tuos žmones, kurie neatitinka nustatytų grožio standartų?
Man asmeniškai yra be galo įdomu stebėti žmonių mąstymo vystymąsi bei kartu kūno ar kitų standartų kaitos procesą, kuris yra priimtinas ir žavus. Aš taipogi dažnai dirbu su šia tema. Pati grožio idėja ar jos idealas kaip objektas vyrauja daugelyje mano darbų. Visa tai nebūtinai būna susiję su žmogumi, tačiau su grožiu apskritai. Tai gali būti perteikiama tam tikro apšvietimo ar kompozicijos pasirinkimu, fotografijos kokybe. Dažnai sulaukiu kritikos dėl pasirinktos vizualios kalbos, kuri neretai kelia asociacijas su mados ar komercine fotografija. Didelis dėmesio sutelkimas į estetinę išraišką gali būti kitų suprastas kaip idėjų stoka, bet aš taip negalvoju iki tol, kol tai netampa dabartimi. Stengiuosi, kad mano kuriamos fotografijos būtų įdomios bet kam, netgi tuo atveju, jei ne kiekvienas žmogus gali suprasti mano idėjas gilesnėje plotmėje.
Kaip pasirenki žmonių tipažus savo fotografijoms? Ar jie yra profesionalūs modeliai ar galbūt atsitiktiniai žmonės?
Asmeniniams, t.y. nekomerciniams projektams dažniausiai renkuosi pažįstamus žmones – kai kurie jų yra modeliai, tačiau tai nėra vienas iš mano kriterijų. Fotosesijos nėra lengvos, todėl man reikia modelių, kurie gebėtų išlikti susikoncentravę viso proceso metu. Svarbiausia yra geras bendravimas, tarpusavio ryšio palaikymas, mano idėjų ir jiems skirtų vaidmenų supratimas. Kartais aš turiu rizikuoti ir pasirinkti atsitiktinius žmones, tačiau tai yra puiki galimybė atrasti naujus charakterius ir tipažus savo būsimiems darbams.
Kas tave įkvėpė sukurti „Ecce homo“ seriją? Kodėl pasirinkai klasikinį ir religinės tematikos motyvą?
„Ecce homo“ pavadinimas nurodo daugiau nei tik biblijinį pasakojimą. Šis projektas yra apie žmoniją ir jos esmę. Mane įkvėpė kasdienis gyvenimas. Mėginau situacijas įsivaizduoti supaprastintai, bet kartu ir paliečiant skaudesnę šios temos vietą.
„Ecce homo“
Naudoji ganėtinai ribotą spalvų skalę bei statiškas, netgi skulptūriškas kompozicijas. Kas lemia tokį tavo pasirinkimą?
Manau, kad tai skonio reikalas ir jis laikas nuo laiko kinta. Aš daug mokausi iš piešimo bei kitų meno formų, kurios galbūt visa tai ir nulemia.
Kodėl renkiesi modelius vaizduoti nuogus? Koks yra tavo ryšys su kostiumu, apranga? Ar tau yra svarbus kostiumas?
Natūralumas. Žmogiškumas. Stengiuosi išvengti aprangos ar ryškių žmonių tipažų, jų veidų diktuojamos klasifikacijos. Jokios priedangos. Jokio skirtingumo. Kiekvieną kartą savo fotografijose mėginu pabrėžti bendrumą. Pastarasis „Ecce homo“ projektas yra apie kažkurį iš mūsų ir kartu apie mus visus.
Kaip pasirenki vietas ir aplinką fotosesijoms? Kokį vaidmenį ji atlieka visame kūrybiniame procese?
Aš labai atsakingai renkuosi aplinką fotosesijoms. Turiu prisipažinti, kad tam tikra vieta dažniausiai tampa atspirties tašku kūryboje, nes po to, kai pamatau vietą, skirtą fotosesijai, pradedu mintyse regėti siužetus bei kurti vizijas, kaip viskas turėtų atrodyti. Tam, kad sukurčiau fotografiją, kažkuriuo būdu turiu pajusti pasirinktos vietos energiją, žinoti istoriją bei pasakojimus apie ją. Kartais dirbu studijoje, kurioje turiu labiau susikoncentruoti į fotografuojamą asmenį, bet visada teikiu pirmenybę aplinkos įvairumui, kas kartu neretai paskatina netikėtiems eksperimentams.
Ar kūryboje naudoji specialius efektus?
Ne, netgi tada, kai atrodo, jog yra kuriamas stambus projektas ar specialių efektų kupinos scenos – visa tai iš tiesų būna sukurta nedidelės žmonių komandos (ji dažniausiai susideda iš 2 žmonių), mūsų pačių minimaliu biudžetu arba visai be jo. Fotoshop‘ą naudoju spalvų retušavimui tik tam, kad fotografija atrodytų „švaresnė“, bet tik todėl, kad skirčiau visą dėmesį svarbiausiems dalykams, o ne detalėms.
Kas tave labiausiai įkvepia ir žavi?
Įkvėpimas man yra svarbiausias. Susižavėjimo objektais man tampa intensyvumas, greitis, menas, beprotiškumas, iliuzijos, grožis visomis savo formomis bei visas kitas neišsemiamas kiekis įvairių dalykų.
Koks yra tavo santykis su mada ir mados fotografija?
Mano, kaip fotografės, kelias prasidėjo nuo mados fotografijos. Nors dabar esu kiek nutolusi nuo pastarojo žanro, tačiau jos įtaka vis dar yra pastebima ne tik dabartiniuose mano darbuose, bet ir portfolio. Viena vertus, man patinka kurti iliuziją, grožio, sukoncentruoto į vieną, tam tikrą akimirką, vaizdavimą fotografijoje. Kita vertus, mintis, kad drabužis ar kitas objektas bus akcentuojamas pirmajame plane, man neatrodo tokia priimtina bei kelianti iššūkius. Tačiau mada iki šiolei stipriai veikia mano kuriamą estetiką.
Ar turi mėgstamiausių menininkų, kuriais žaviesi ir seki jų pavyzdžiu?
Ne visai. Tačiau Roy Andersson bei Andrzej Zulawski (jie abu – kino režisieriai) yra tie kūrėjai, iš kurių semiuosi įkvėpimo.
Ar tenka bendradarbiauti su kitais kūrėjais bei dalyvauti skirtinguose projektuose? Ar visgi dirbi savarankiškai?
Taip, yra daugybė projektų bei bendradarbiavimo su kitais žmonėmis. Aš esu labai dėkinga visiems žmonėms, kurie prisideda ir dalyvauja visame kūrybiniame darbe bei fotosesijose. Tai, ką darau, nebūtų įmanoma be jų pagalbos. Keletas man brangiausių žmonių neabejotinai žino, kad kalbu apie juos.
Kokia yra tavo didžiausia, kaip fotografės, svajonė?
Sukurti kažką nuostabaus ir nepamiršti gyventi.
Dėkoju už pokalbį!
Nuotraukos: Evelyn Benčičova
Vizažistas ir fotografo asistentas: Adam Csoka
