Nuotraukos – „Meistras ir Margarita“ asmeninio archyvo ©
Kaskart, vos tik pravėrus „Meistro ir Margaritos“ duris, pasitinka plati kirpimo salono bendraturtės Justės šypsena. Savito stiliaus vieta spinduliuoja nuostabia aura, tad nejučia pradedi jaustis lyg namie. Šiandien su Juste, kurią draugai jau kurį laiką vadina Margarita, kalbamės apie plaukų kirpimo verslo nišą, įkvėpimo paieškas bei aplinkos, kurioje gera dirbti, sukūrimą.
Papasakok, kaip atradai savo, kaip plaukų stilistės, pašaukimą?
Man pačiai būdavo sunku susirasti kirpėją, kuri suprastų mano storus, banguotus plaukus ir ko aš noriu. Galiausiai, kai tokią atradau – vieną dieną ji pasakė, jog nebekirps. Mane ištiko šokas! Ir tuomet nusikirpau pati. Nuo to karto visada kirpdavausi pati, po to ėmiau kirpti artimiausius draugus. Kirpdavau be šukų, įvairiausiais įrankiais. Stebėtina, bet visai gerai gaudavosi… Vėliau draugas padovanojo profesionalias žirkles. Galvojau, pasitrumpinsiu galiukus – gavosi, kad nusikirpau trumpai ir įsikirpau tris pirštus, mat nebuvau pratusi prie tokio aštrumo. Dailės akademijoje baigiau grafikos studijas, turėjau daug idėjų, tačiau neturėjau pinigų joms įgyvendinti. Nusprendžiau daugiau pasigilinti į kirpėjo amatą, kad pagaliau galėčiau užsidirbti toms savo idėjoms įgyvendinti. Gavosi taip, jog kirpimas tiek įtraukė, kad net idėjos persimetė ten. Kas galėjo pagalvoti!
Nuotrauka – Aušra Volungė ©
Girdėjau, teko dalyvauti ne vienoje madų savaitėje. Kas labiausiai įsiminė?
Taip, porą metų važinėjau į Londono mados savaites, o praeitais metais teko sudalyvauti ir Paryžiuje. Tiesą sakant, daug dalykų ten įsimintini ir nepakartojami. Tas kontrastas, kai ramiai šukuojam ir ruošiamės, ir tas chaosas, kai įleidžiami fotografai ir blogeriai – prasideda modelių medžioklė ir blykstės. Per „Burberry Prorsum“ kolekciją pirmą kartą supratau, kad mada gali sukrėsti kaip įspūdingas meno kūrinys. Įsiminė, kokia skirtinga atmosfera kiekvienoje kolekcijoje ir kaip stipriai ją kuria stilistas lyderis – nuo labai konkurencingos iki tokios jaukios, jog nejučiom imi dainuoti ir šalia dirbanti stilistė iš Japonijos tau pritaria. O pati įsimintiniausia patirtis turbūt buvo dirbti kartu su Peter Gray. Jis kuria Bjork plaukų įvaizdžius, „L’oreal“ kampanijas. Labai talentingas ir labai paprastas žmogus. Dirbant su juo atmosfera lengva ir jauki, tačiau šukuosena techniškai itin sudėtinga. Labai svarbu, jog meistras suteiktų progą iš jo pasimokyti, nenutylėtų ir nieko neslėptų. Taip pat be galo svarbu toji minėta atmosfera, nes dirbame po du, dažniausiai – susitikę pirmą kartą. Na, nes madų savaitės kolektyvai visada kinta ir tik keletas tų pačių veidų išlieka. Tad jei komandoje jaučiama konkurencija, partneriams tiesiog sunku susikalbėti tarpusavyje. Dėmesys krypsta ne ten. Tąkart daugiausia išmokau tiek kalbant apie įvaizdžio kūrimą, tiek apie darbą komandoje. Taip pat, po atviro pokalbio su Peter apie mados industriją, apsisprendžiau grįžti į Lietuvą.
Ką manai apie tautiečių požiūrį į šukuosenas?
Manau, kad jie vis dar dažnai bijo to, „ką pagalvos kiti“, ypač – „ką pagalvos darbe“. Bet tuo pačiu atsiranda vis daugiau spalvų plaukuose, vyresnio amžiaus žmonės darosi drąsesni, minimalistinių ar įdomių, netradicinių akcentų estetika šukuosenose darosi priimtinesnė. Manau, tautiečiai laisvėja, pradeda suprasti, jog ne aplinka, o mes patys save ribojame. Linkiu daugiau eksperimentinių įvaizdžių!
Ko reikia, norint tapti stipriu kirpimo meistru?
Daug daug darbo. Tačiau, mano požiūriu, stiprus meistras – ne tik tas, kuris geba gerai nukirpti techniškai, bet tas, kuris yra empatiškas, sugeba pamatyti žmogų, pajausti jo nuotaiką, yra kūrybiškas ir nevengia eksperimentų. Ir tas, kuris geba mokytis iš savo klaidų.
Kaip pasikeitė kirpimo salonų kultūra nuo tavo karjeros pradžios?
Sakyčiau, atsirado daugiau smagių erdvių su išskirtiniais grožio salonų neprimenančiais interjerais. Aplink laksto gyvūnai, groja gera muzika. Man pradėjus dirbti, tokių salonų visoje Lietuvoje buvo daugiausia trys. Smagu, kad kirpėjas pradėjo galvoti apie erdvę, kurioje gera būti, juk praleidžiam čia daugiau nei trečdalį savo laiko. O ir klientui maloniau, įdomiau sugrįžti, patirti kažką daugiau nei tiesiog apsikirpti.
Papasakok apie savo kirpimo saloną „Meistras ir Margarita“. Koks jo išskirtinumas?
Na, pagrindinis mūsų išskirtinumas, jog turime šventą Grožio Dievo paveikslą salone. Supratau, kad paveikslas šventas, kai vieną kartą radau jį ašarojantį. Vėliau, kai jau buvo paskelbtas šventuoju, mistiškai dingo, kaip būdinga visiems paveikslams. Po metų atsirado ir yra sėkmingai perkeltas į naująjį saloną. O kurdami saloną per daug negalvojom, kuo būsim išskirtiniai. Labiau galvojom, kaip čia padarius, kad ši erdvė atitiktų mus pačius, mūsų idėjas ir požiūrį. Mums abiems su kolega Vytuku svarbu kokybiškas kasdienis darbas ir gera atmosfera. Aš atėjau iš menų sferos, tad man svarbu naudoti šią erdvę ir kitokiems saviraiškos būdams – fotosesijoms rengti ir eksponuoti, įvairiems projektams, renginiams, koncertams. Svarbu, kad užėjęs žmogus galėtų pavartyti jaunų menininkų fotografijų albumus, komiksų knygeles ar šiaip kokį nedidelį leidinuką su kažkieno kūryba.
Jūsų kirpimo studija turi itin skambų pavadinimą. Kaip vyko koncepto kūrimo procesas?
Labai paprastai – tiesiog vienos fotosesijos metu grimerė kažką kalbėdama ištarė meistras ir Margarita. Tuomet man pokštelėjo galvon – tiksliai! Čia gi mes! Aš Margarita, o jis meistras! Ir asociacijos malonios, nes labai mėgstu šį Bulgakovo kūrinį.
Kokie didžiausi iššūkiai buvo siekiant atidaryti nuosavą kirpimo saloną?
Remontas. Išties buvo sunku rasti gerus meistrus, tad kiek galėjome, tvarkėmės patys. Ir, žinoma, popierių reikalai. Pamenu tą jausmą, kai reikia kažką išsiaiškinti, ir, net nepradėjus skaityt įstatymų, jau spaudžia ties smilkiniais. Šita dalis sudėtingiausia, nes negali pasidaryti pats kaip kokio remonto.
Kaip vyksta verslo valdymo procesas? Kaip dalijatės pareigas su Vytuku?
Kartą susėdome ir pasidalijome. Tas procesas vyksta kažkaip natūraliai: vienam gaunasi viena sritis geriau, kitam – kita. O jei kažko kažkuris nebespėja, kitas, dažniausiai neprašytas, imasi padėti. Tokiu būdu vienas kitą papildome.
Kokie didžiausi artimiausių kelerių metų tikslai?
Vienas svarbiausių tikslų yra kolektyvo formavimas. Šiuo metu turime naujų narių, tad vėl keičiasi atmosfera, tvarka ir visas mikroklimatas. Norisi, jog kolektyvas taip pat matytų šią erdvę kaip saviraiškos galimybę, tad stengiamės tai suteikti. Neseniai įvyko Dovilės Andriulionytės fotosesijos pristatymo renginys, kurią kartu sukūrėme vasaros pradžioje. Labai džiaugiuosi rezultatais! Visi elementai, muzika, gėrimai, užkandžiai, fotografijos ir svečiai, sukūrė vientisą idėją. Taigi, ateityje tikiuosi daugiau viešų renginių ir kolektyvo narių entuziazmo. Mes patys turime daug idėjų, todėl artimiausiu metu planuojame jas įgyvendinti. Taip pat labai svarbu edukacinė dalis. Mūsų vienas svarbiausių tikslų – nenutrūkstamai mokytis ir tobulėti, o išmokus kažką naujo ir naudingo pasidalyti su kolektyvu. Todėl turime vidinius seminarus ir mokymus, kuriuos žadame vesti ir ateityje.
