Nuotraukos: iš Rapolo Baliukonio asm. archyvo.
Naują dainą „Now or Never“ pristatęs reperis Rapolas Baliukonis (taip pat žinomas „Shotta“ vardu) išskirtinį interviu davė SwO žurnalui – tai puiki proga geriau susipažinti su jaunu atlikėju, nominuotu Lietuvos Hip Hop apdovanojimuose 2015 už metų naujieną, ir išgirsti dainos atsiradimo istoriją. Scenoje retai pasirodantis muzikantas pasakoja, kad „Now or Never“ – tai sunkios emigracijos vaisius, todėl ir daina kupina įvairiausių emocijų ir jausmų.
Ar tiesa, kad muzika visada buvo svarbi tavo gyvenimo dalis?
Tikriausiai nemažai įtakos turėjo mano tėvas, kuris dirbo su muzikantais ir mane dar mažą vesdavosi į repeticijas, koncertus ir įvairius pasirodymus. Tėvai leido į muzikos mokyklą, nors vėliau ją mečiau. Dabar gailiuosi – norėčiau mokėti skambinti fortepijonu ir pats kurti sau muzikos takelius. Bet jau seniai groju gitara.
Kaip atėjai iki repo ir kaip pradėjai karjerą?
Man teko pakeisti kelias mokyklas ir dabar prisimenu tokius etapus: „jėzuituose“ labiau domėjausi dainuojamąja poezija, vėliau perėjau į Salomėjos Nėries gimnaziją, kur aplink mane susibūrė hiphopo klausantys draugai. Kažkaip hiphopas ir visa jo kultūra taip ir prilipo prie manęs: buvau pradėjęs ir graffiti priešti, o dabar repuoju. Žinai, viskas tiesiog savaime atsirado.
Kaip čia pasakyti – ar tai karjera? Dabar kuriu muziką sau, nes tai man patinka ir teikia malonumą. Jaučiu, kad galiu ir turiu ką pasakyti – aš pats savo dainas lyginu su dienoraščiu. Matai, kai parašai „gabalą“, žinai, ką norėjai pasakyti, bet klausimas – ką supranta klausytojai? Mano draugams patinka, ką sukuriu ir, manau, jie pagauna „žinutę“. Kartais man sako, kad mano dainos jiems primena vaikystę, mažus dalykus iš praeities, o man pačiam repas yra kaip išsipasakojimas, kaip išpažintis – pasakai ir kažkaip geriau pasidaro. Kai turi ką pasakyti – kalbi, kai neturi – nesakai.
Apie ką tavo dainos?
Kaip ir visas hiphopas – apie viską ir apie nieką. Viena draugė pastebėjo, kad kūryboje dominuoja laiko tema, vėliau ir pats susimąsčiau, kad net ir naujausioje dainoje „Now or Never“ apie tai kalbu. Galų gale net pats pavadinimas pabrėžia laiką kaip sąvoką. Stengiuosi rašyti apie aktualijas: nesinori kurti muzikos apie tai, kaip viskas gerai ar blogai – Lietuvoje ir taip užtenka verkiančio repo – manau, kad kuriu intelektualiau. Iš tiesų sunku pačiam vertinti save, bet noriu, kad mano dainos būtų aiškios ir suprantamos klausytojams.
Papasakok, kaip atsiranda nauja daina.
Kaip kada.. Kartais kelias dienas klausai to paties instrumentinio fono ir tiesiog mąstai, kas tiktų, o kartais žodžiai ir muzika ateina savaime. Dažnai atsiverčiu žodyną ir tiesiog skaitau ir ieškau įdomių frazių, žodžių ir išsireiškimų – tai irgi būdas rasti įkvėpimą kūrybai. Be to, muzikinis takelis sukelia daug emocijų ir taip lengviau pasirinkti temą. Kai rašau nežinodamas, kokia muzika bus fone, žodžiai tampa kaip poezija, o kai esi nusprendęs dėl „instrumentalo“, gali labai lengvai pritaikyti tekstą.
O kaip nusprendi apie ką bus daina?
Sunku pasakyti, būna visokių atvejų. Kartais klausau muzikos ir leidžiu mintims lietis laisvai: kas ateina į galvą, kokius dalykus prisimenu ar apie ką tuo metu mąstau, tą ir užrašau. Tada atrandu temas, kartais pamatau, kad yra kelios geros frazės ar mintys, kurias vėliau išplėtoju. O būna, kad niūniuoju kažkokią melodiją ir ji tampa priedainiu..
Reperiai ir apskritai hiphopo kultūra labai stipriai paveikti socialinių problemų – jie tarsi šių laikų filosofai.
Tikrai taip! Dažnai pagalvoju, kad mokyklose turėtų būti analizuojami ne tik tradiciniai literatūriniai tekstai, bet ir repo dainos, nes jose labai aiškiai matoma, kas dabar aktualu mūsų visuomenei. Paaugliams būtų tikrai įdomu ir žymiai arčiau jų pasaulio. Galbūt būtų galima remtis literatūriniais simboliais ir jų pagalba interpretuoti dainas… Man pačiam tai be galo įdomu!
„Now or Never“ parašei emigravęs iš Lietuvos, tai pirma tavo daina anglų kalba. Nusprendei mesti sau iššūkį?
Buvau išvykęs gyventi į Guernsey ir norėjau sukurti dainą, kurią suprastų ir užsieniečiai. Nors važiavau su drauge, bet dirbome ir gyvenome gana toli vienas nuo kito, todėl didžiąją laiko dalį praleisdavau vienas. Beveik visą „gabalą“ parašiau sėdėdamas mašinoje stovėjimo aikštelėse… Žinai, esu anksčiau parašęs dainą, kurioje pykau ant visų emigrantų, tačiau atsidūręs jų pusėje supratau, kad šitokia patirtis būtina. Taip natūraliai ir iškilo klausimas: „Kada, jei ne dabar?“ Ten išgyvenau daug neigiamų emocijų, psichologiškai buvo tikrai labai sunku, bet dabar, grįžęs į Lietuvą, suprantu, kad visa tai išėjo tik į naudą. Net skatinčiau visus išvažiuoti ir pamatyti kuo daugiau įvairesnio pasaulio ir patirti jausmą, kai neturi namų. Tiesa, važiuoti siūlyčiau ne dėl pinigų ar uždarbio, o dėl savęs ir pačios patirties. Na, o kalbant apie pačią dainą, man labai patiko instrumentinis fonas ir dainą derinau prie jo, bet iš tiesų viskas prasidėjo nuo frazės „I came from nowhere, and now I don’t even know why I am here“, kurią jau ilgai turėjau galvoje. Žinoma, lietuviškai rašyti tekstą yra žymiai paprasčiau vien dėl to, kad supranti dvigubas žodžių reikšmes, kalbinius niuansus, todėl angliškai kurti buvo visiškai nauja patirtis.
Gyvenimas svetur padėjo įvertinti namus, šeimą ir Lietuvą?
Be jokios abejonės! Būdavo ypač sunku, kai pakalbėdavau su paliktais draugais ir suprasdavau, kad esu vienišas būdamas kitoje šalyje. Tikriausiai tada pirmą kartą įsisąmoninau, ką reiškia pasakymas „Supranti, ką turėjai, kai prarandi“. Nors man atrodo, kad visada galvojame, kad gerai ten, kur mūsų nėra. Būdamas Guernsey kalbėjau su mama ir ji pasakė labai teisingą dalyką: „Gali važiuoti vienas ar su geriausiais draugais į toliausias šalis, bet visada būsi pakeleivis sau pačiam: nori to ar ne – vežiesi save kartu“. Gyvenimas užsienyje priverčia susimąstyti, kas esi, ir turi įdėti daug darbo, kad išliktum laimingas.
Susigyvenai su savimi?
Na, galiu pasakyti, kad grįžau kitoks ir, manau, pasikeitęs į gerąją pusę. Tiesiog supratau, ką turiu čia. Manau, kad taptum laimingas, turi labai gerai žinoti, kas esi.
