Nuotrauka – Laima ir Simas (laimairsimas.lt) ©
Frazę „Kuo daugiau darai – tuo daugiau spėji“ puikiai savo veikla iliustruoja vestuvių planuotoja, neformalios mados mokyklos „Vilnius Fashion Hub“ bendraturtė Laura Vagonė. Šiandien idėjų ir energijos nestokojanti moteris dalijasi patirtimi apie vestuvių rinką, jos iššūkius bei subtilybes. Galiausiai pokalbis nukrypsta į visai kitą sritį: madą ir jos nišą Lietuvoje.
Kaip atradai save vestuvių planavimo srityje?
Viskas įvyko labai natūraliai. Renginiai mane susirado jau mokyklos laikais, bet vestuvių planuotoja niekada nesvajojau būti. Nedūsaudavau žiūrėdama holivudinius filmus apie tokių švenčių organizatores. Studijuodama trumpam buvau išvykusi padirbėti pas sesę į Švediją, uždirbtus pinigus norėjau kažkur padėti, bet ne nusipirkti automobilį ar daug gražių šmutkių. Niekada nenorėjau kažko naujausio, kiečiausio, todėl ėmiau ir su drauge atsidariau renginių organizavimo įmonę. Man tada buvo gal 24 metai, jūra atrodė iki kelių… Verslas labai ilgai negyvavo, tačiau atnešė neįkainojamos patirties, kontaktų bei supratimą, kad labiau mėgstu dirbti su asmeninėmis šventėmis nei su didžiuliais įmonių renginiais. Tiesą pasakius, dabar su komanda keletą tokių per metus padarom ir aš vėl jaučiu įkvėpimą. Ypač kai drauge stovim po renginio kokioje „Žalgirio“ arenoje, matai, kaip viskas, kas buvo ką tik sukurta, demontuojama, ir lieka vėl tuščia erdvė. Jaučiu kažkokį fetišą tokioms didelėms, tuščioms erdvėms. Kartais tokiais momentais po gero renginio noriu net šiek tiek paverkt.
Nuotrauka – Lukas Gricius ©
Nuotrauka – Tomas Kauneckas ©
Kaip gimė pavadinimo „Lapės vestuvės“ idėja?
Tuo metu dirbau darbe nuo aštuonių iki penkių. Laisvu laiku jau organizuodavau vestuves ir turėjau prikaupusi daug nuotraukų, kurias norėjau rodyti viešai ir pasakoti žmonėms, kokios gali būti vestuvės, į ką reikėtų atkreipti dėmesį ir pan. Lengviausias būdas man pasirodė „Facebook“ platforma. Kaip dabar atsimenu tą momentą, kai reikėjo sugalvoti pavadinimą savo veiklai. Iš karto atmečiau visus „Lauros vestuvės“, „Vagonės vestuvės“ ar kitokius dar banalesnius variantus. Draugai seniai mane vadindavo lape. O, galvoju, kodėl negalima visos šitos veiklos paslėpti po personažu, kad būtų dar linksmiau?
Taip ir atsirado „Lapės vestuvės“. Kurį laiką visus straipsnius pasirašinėjau tik Lapės pseudonimu ir buvo smagu, kad niekas nežino, kas ta Lapė. Dabar tinklaraščio įrašus vis dar taip pasirašinėju, bet šiuo metu esu įsitikinusi, kad Laura Vagonė kaip prekės ženklas yra išdirbtas labiau. Ko ne visai norėjau, bet yra kaip yra.
Papasakok apie įsimintiniausias organizuotas vestuves. Kuo jos išsiskyrė?
Pačias įsimintiniausias vestuves turėjau šiais metais. Organizavau šventę žmonėms, visiškai pamišusiems dėl kompiuterinio žaidimo „The Witcher“. Viską iki detalių turėjome derinti pagal tą žaidimą. Aš vien dėl to, kad aiškiau suprasčiau, kas prie ko, nes jaunieji tikrai buvo stipriai susikoncentravę į detales, perskaičiau knygą, pagal kurią buvo sukurtas šis žaidimas. Tai buvo vestuvės, kurių stilistika laviravo tarp viduramžių, elfų ir vampyrų. Jaunieji per simbolinę ceremoniją keitėsi ne žiedais, o kardais, kurie specialiai buvo kaldinami Sibire. Ceremonijos vedėją nugrimavom taip, kad būtų maksimaliai panašus į pagrindinį žaidimo veikėją, stalus puošėm kaukolėmis ir ragais. Projektas buvo išskirtinis, o nuotraukos, patikėkit, iš šios šventės tiesiog magiškos.
O su kokiais iššūkiais yra tekę susidurti? Gal išskirtum kokių kuriozinių situacijų?
Oi, iššūkiai yra mano antras vardas! Su jais susiduriu kiekvienos šventės metu. Tai tortas atkeliauja nuvirtęs, tai nuskrenda per škvalą palapinė dieną prieš vestuves, tai per žemai nusileidęs malūnsparnis kėsinasi sugriauti šventę, tai su jaunaisiais dėl audros negali reikiamoje vietoje nusileisti, tai tenka pačiai su komanda išsivalyti 400 kvadratinių metrų patalpas, jei noriu, kad įvyktų šventė. Patikėkit, planuotojoms nuotykių netrūksta. Šitam darbe labai svarbu sveikas protas ir gera komanda.
Nuotraukos – Lukas Gricius ©
Kaip vyksta vestuvių organizavimo procesas bei kaip atrodo tavo komanda?
Sunku nupasakoti visą procesą, nes jis susideda iš daugybės sudedamųjų dalių. Susitinki su klientu, pajauti jį, pradedi kurti viską nuo vietos paieškos, muzikos, tinkamo fotografo, videografo, bandai atrasti tai, kas jiems ir jų šventei tiktų labiausiai. Patinka, kai poros pasitiki bei klauso pasiūlymų. Kaip atrodys visa šventė, sudėliojam per planavimo procesą, šventės dieną vyksta jau tik įgyvendinimas. Didžiausias darbas yra tie metai ar kažkoks kitas laiko tarpas, per kurį reikia viską užsakyti, sudėti į dienos eigos planą, derėtis, fantazuoti.
Mano komandos merginos labai skirtingos, bet visos atsakingos, kūrybiškos, neskaičiuoja darbo valandų. Nes to tiesiog neįmanoma šitam darbe padaryti.
Kaip pasikeitė lietuvių požiūris į vestuvių organizavimą? Ar tautiečiai drąsiai įsileidžia netradicines idėjas?
Nuo tada, kai pradėjau dirbti su vestuvėmis, atsirado daugiau laisvės, mažiau šablonų, kičo. Dalis klientų nori tiesiog gražios, labiau klasikinės šventės, kita dalis – stebinti svečius ir parodyti, pristatyti kažką netikėto, naujo. Bendrame pasauliniame kontekste mūsų lietuviškos vestuvės tikrai atrodo gerai: pramogos kokybiškos, dekorai įspūdingi. Bet svarbiausia, kad susituokę žmonės būtų laimingi. To aš norėčiau labiausiai.
Papasakok apie dar vieną savo projektą „Vilnius Fashion Hub“.
„Vilnius Fashion Hub“, neformali mados mokykla, atsirado ne taip jau ir seniai. Aš nemoku pasakyti „ne“, čia mano problema. Draugė pasiūlė, įvertinome rizikas – ir pirmyn. O jei imuosi ko nors, imuosi to iš širdies.
Visi tiesiog linksniuoja žodį mada, turim daugybę žurnalų, bet kokybiškų mados kursų rinka neužpildyta. Pradėjom nuo tęstinių trijų mėnesių mokymų, kuriuose nuostabi profesionalių dėstytojų komanda nuosekliai visiems besidomintiems mada pasakodavo, kaip, iš kur ji atsiranda ir su kuo valgoma. Po jų klausytojai galėdavo apsispręsti, ar nori toliau savo gyvenimą sieti su tuo, kai kurie sukūrė ar sustiprino savo jau turėtus prekių ženklus, arba tiesiog suprasti, kuri mados proceso dalis artimiausia: kūryba, gamyba, pardavimas. Nes mes prie visko leidžiam prisiliesti ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Pas mus ir konstruojama, ir drapiruojama, kuriamos net mini kolekcijos.
Vėliau pradėjom organizuoti pavienius teminius seminarus, o dabar viskas įgavo kitą pagreitį ir šį sezoną pristatysim daug daugiau naujienų. Viena jų – jau spalio mėnesį prasidėsiantys mados komunikacijos kursai, kuriuos ves Arnoldas Remeika-Bomberis. Su Arnoldu susipažinome per darbus, bet dabar mus sieja ir tikrai nuoširdi draugystė.
Nuotraukos – Kristina Sereikaitė ©
Kaip vyksta jūsų mados mokyklos paskaitų programos sudarymas?
Pirminė tęstinių kursų programa gimė tiesiog iš poreikio. Darėm apklausas ir pačios sprendėm, kas būtų įdomu, kas mums pačioms būtų aktualu. Vėliau derinom programas su visais dėstytojais, jos modifikavosi. Po kiekvieno sezono vis papildydavom bei keitėm pagal studentų atsiliepimus. Dabartinis produktas yra tikrai geras. Brangus, iš to uždirbti su tokia maža Lietuvos rinka yra sudėtinga, bet ne viskas dideliais pinigais matuojama. „Vilnius Fashion Hub“ man atvėrė dar daugiau durų. Be to, mada yra neišsenkantis inspiracijų šaltinis. Kai kurios draugės sako, kad su „Vilnius Fashion Hub“ pasikeitė net mano pačios stilius. Ir tikriausiai jos teisios. Pavieniams kursams dėstytojus žvejojam nuolatos gyvendamos tuo, kas vyksta mados pasaulyje. Mes turime tikrai puikiai kalbančių savo srities profesionalų. Svajoju neilgai trukus atvežti į Lietuvą ir užsienio lektorių, kurių patirtis turėtų būti nepaprastai vertinga.
Ką manai apie mados studijų programas Lietuvoje?
Pati esu atsakinga už komunikaciją ir vadybą šioje veikloje, kitų mados studijų programų nedrįstu vertinti. Man atrodo, kad dabar rinkoje trūksta praktinių užsiėmimų. Šiaip mados sferoje nepakanka savo srities amatininkų: konstruktorių, siuvėjų, batsiuvių. Tai pastebima net per kai kuriuos madų pristatymus. Yra mokymų, kaip sukurti prekės ženklą, kaip jį parduoti, kaip su savo produkcija iškeliauti į užjūrius, bet kaip sukurti kažką tikrai originalaus ir viziją įgyvendinti kokybiškai – šito, man atrodo, trūksta.
Nuotrauka – Lukas Gricius ©
Kaip vertini mados ekspertų paklausą Lietuvoje?
Esam tokia mažutė rinka, kad dievai žino, kiek čia tų ekspertų mums reikia. Aišku, mažai apie madą profesionaliai rašančių žmonių. Kad galėtum laisvai apie tai rašyti, reikia turėti bent bendrą supratimą, kaip atsiranda drabužis nuo eskizo iki parduotuvės vitrinos. Yra daugybė neaiškių prekių ženklų su neaiškia audinių, kirpimų kokybe, kuriems irgi praverstų bent specialisto konsultacija. Bet šiaip aš esu už tai, kad žmonės bandytų, kurtų ir, aišku, tobulėtų, kad ir savarankiškai, be mados ekspertų pagalbos.
Kur save įsivaizduoji po kelerių metų?
Jūs nepatikėsit! Noriu sodybos, gal dvaro, kur galėčiau rengti gražias šventes, nebesidraskyti po visą Lietuvą. Noriu šeimos. Noriu keliauti, rašyti knygas, plaukioti banglente ir, tikėtina, to neišvengsiu – prigeneruoti dar vieną kitą projektėlį.
