Kaip padaryti, kad ilgus metus apleista buvusi industrinė teritorija organiškai atgimtų, iš pilkosios dėmės žemėlapyje virsdama ryškiu miestiečių ir miesto svečių traukos tašku? Ar įmanoma tokį pokytį sukurti bendradarbiaujant verslui, socialiniams partneriams ir vietos bendruomenėms, eksperimentuojant ir pakeliui atrandant bendrus sprendimus? Socialinės įmonės LAMA (Italija) projektų vadovas Dario Marmo sako, kad tikrai taip: jau penktus metus jis su komanda dirba prie didžiausio tokio tipo projekto Toskanos regione, unikalumu išsiskiriančio visoje Italijoje. Jo tikslas – paversti apleistą tabako fabriko Florencijoje kompleksą į gyvybe pulsuojantį meno, verslo ir laisvalaikio centrą. Tokį, kuris „nuolat į praeitį žvelgiančiam“ miestui užduotų naują toną ir naują perspektyvą – žvelgti į ateitį. 2016–2026 m. laikotarpiu vykstančiai „Manifattura Tabacchi“ konversijai einant į pabaigą, pačių italų ir tarptautinės bendruomenės atsiliepimai rodo, kad ambicingų tikslų siekti sekasi išties neblogai. O raktu į sėkmę tapo teritorijos ir pastatų atvėrimas laikinosioms veikloms.
Nuotrauka – Alessandro Fibbi ©
110 tūkst. kv. metrų teritorijos kūrybinėms industrijoms
„Manifattura Tabacchi“ 6 ha ploto teritorija, kurią sudaro 16 pastatų, yra vos už pusantro kilometro nuo milžiniškus turistų srautus kasmet sutraukiančio istorinio Florencijos miesto centro. Šiandien čia įgyvendinimas didžiausias konversijos ir regeneracijos projektas Florencijos istorijoje. Dar 1940-taisiais atidaryta didžiulė valstybinė cigarečių ir cigarų gamykla veikė apie pusę amžiaus, o intensyviausiais gamybos metais joje dirbo apie 2 500 darbuotojų. Tad didžiąją 20 amžiaus dalį fabrikas buvo ne tik svarbus miesto darbdavys, bet ir bendruomenės simbolis, su kuriuo vienokias ar kitokias sąsajas, persipynusias su nostalgija ir netekties jausmu, tebejaučia nemaža dalis vyresnių Florencijos gyventojų.
Dėl stipriai kritusios cigarečių paklausos 2001 m. fabrikas buvo uždarytas ir keliolika metų stovėjo nenaudojamas. Tik 2016 m., kai gamyklos teritoriją ir visą joje esančią infrastruktūrą įsigijo investicinis fondas, nusprendęs į šios vietos regeneraciją investuoti apie 250 mln. Eur, gamykla iš pilkos dėmės miesto žemėlapyje ėmė virsti nauju traukos epicentru. Buvo pradėti ambicingi konversijos darbai: renovuojami ir naujoms reikmėms pritaikomi teritorijoje esantys racionalistinio stiliaus pastatai bei statomi nauji objektai. Daugiau kaip 110 tūkst. kv. metrų teritorija pertvarkoma, paverčiant ją aikštėmis, gatvėmis ir pėsčiųjų zonomis. Įdomu tai, kad pati gamyklos teritorija, suprojektuota architekto Pier Luigi Nervi, yra žinoma dėl savo architektūrinės elegancijos ir laikoma puikiu Italijos racionalistinės architektūros pavyzdžiu. Tad vietos konversija atliekama stengiantis išlaikyti unikalų šios vietos charakterį ir istorinį braižą, tačiau su visiškai naujais prieskoniais – per laikinąsias veiklas pristatytais šiuolaikinio meno, mados, mokslo ir naują aktualumą įgavusių senųjų amatų akcentais.
Nuotrauka – Giovanni Savi ©
Nuotrauka – Giovanni Savi ©
Laikinosios veiklos – būdas kurti vietos įvaizdį
Laikinosios veiklos yra praktika, taikoma naujam gyvenimui prikeliamose miestų erdvėse – dažniausiai tokiose, kurios yra reikšmingų pokyčių įgyvendinimo procese. Paprastai pertvarkymo darbai užtrunka ilgus dešimtmečius, tad atsiranda tam tikras „laukimo“ laikas. Šį laiką – metus ar keletą – teritorijoje vykdomos laikinosios veiklos, kuriomis ne tik siekiama sugrąžinti gyvybę į apleistus, užmirštus rajonus, ieškoti ir formuoti naują vietos identitetą, bet ir testuoti čia įsikursiančių įmonių, organizacijų veiklų scenarijus, mėginti pritraukti tikslines auditorijas.
Laikinosios veiklos gali tapti puikiomis eksperimentinėmis socialinių inovacijų platformomis laukimo laikotarpiu, kurios padeda įgyvendinant stambius investicinius projektus, juos tarsi palaipsniui įvedant į aplinką ir suteikiant galimybę visiems tapti pokyčių dalimi.
Jų metu keičiamas teritorijos įvaizdis ir didinamas jos investicinis patrauklumas, pritraukiami menininkai, kūrėjai ir jaunimas, padedama spręsti vietos populiacijos ir socialinius iššūkius. Be to, šios veiklos tampa dialogo įrankiu tarp vietos bendruomenių ir konversijos vykdytojų, padeda užbėgti už akių arba efektyviau spręsti jau iškilusius konfliktus, sukuria partnerystes tarp įvairių interesų grupių bei sektorių.
Vienas iš laikinųjų veiklų modelio principu pradedančių veikti pavyzdžių Lietuvoje galėtų būti Kaune, Lakūnų plente esantis Kauno tvirtovės parkas.
Nuotrauka – Giovanni Savi ©
Nuotrauka – Giovanni Savi ©
Florencijos pavyzdys: išsigrynintas verslo modelis ir išaugęs investicinis patrauklumas
Florencijos tabako fabriko konversiją vykdanti įmonė 2018-2023 metais vykdytų laikinųjų veiklų projektui koordinuoti nusamdė išorinį paslaugos tiekėją – LAMA agentūrą, o ši, dėl plačios projekto apimties, įkūrė specialiai jam valdyti skirtą padalinį „Made in Manifattura“ (MIM). Visą veiklą agentūra kruopščiai derino su didžiąja dalimi ją finansuojančiu tabako fabriko konversijos vykdytoju.
„Vienas didžiausių iššūkių mūsų komandai buvo suvaldyti tokio masto objektą ir labai apgalvotai bei strategiškai sugrąžinti jo aktualumą, kartu pakeičiant ir buvusios fabriko teritorijos įvaizdį. Matote, tai jau buvo puikiai žinoma vieta: sakoma, kad šiandien nerastum antros kartos florentiečio, kuris neturėtų giminaičio ar pažįstamo, kažkada dirbusio fabrike. Tad, viena vertus, fabrikas buvo puikiai žinomas, kita vertus, ilgus metus stūksojo už uždarų vartų, apleistas bei tuščias, ir virto tarsi savotiška skyle miesto žemėlapyje. Tiesa, bandyta jį kažkiek panaudoti, tarkime, organizuojant pavienius mados renginius (pvz., Florencijoje įsikūrusių „Gucci“, „Fendi“ mados namų). Tačiau jie buvo labai trumpalaikiai ir elitistiniai, nepasiekiantys platesnių masių ir nekuriantys pokyčio,“ – apie veiklos pradžią su MIM grupe prisimena LAMA atstovas ir laikinųjų veiklų projektų iniciatorius Dario Marma.
Tad kibę su komanda į darbą, italai pirmiausia nusitaikė į platesnes mases ir išplėtojo koncepciją, kad nuo šiol fabriko teritorija – tai atvira erdvė visiems. Ypač aktyvūs buvo pirmieji veiklos metai: į tęstinius renginius stengtasi sukviesti nuo jauniausių iki vyriausių kartų atstovų, kaimynystėje gyvenančias šeimas ir tolimesnių Florencijos rajonų gyventojus, taip pat buvusius fabriko darbuotojus. Visoms šioms auditorijoms buvo pasiūlyta įvairių veiklų, kurių dauguma buvo nemokamos: pavyzdžiui, skaitmeninės laboratorijos vaikams, didelė įvairovė dirbtuvių, pamokų ir įvairių paskaitų, sodininkavimas ir miesto žaliųjų zonų plėtra, keramikos ar medžio apdailos darbų mokymas – dažnai šių veiklų lektoriais ir mokytojais tapdavo fabriko teritorijoje laikinąsias veiklas vykdantys menininkai ar amatininkai. O kur dar koncertai, parodos, nuo ryto iki vakaro dūzgiančios kavinės ir savo dirbtuves bei meno rezidencijas įsirengę įvairūs amatininkai ir kūrėjai.
„Tokiu būdu „Manifattura“ įgijo visiškai naują veidą: į buvusio fabriko atgijusias erdves pradėjo eiti ištisomis šeimomis leisti laisvalaikio, mėgautis geru maistu, žaisti, bendrauti. Čia mokosi ir tarptautinį mados universitetą „Polimoda“ lankantys užsieniečiai, ir šuns pavedžioti ateina kitoje gatvės pusėje gyvenanti senjorė. Tad projektas persipynęs su vietos gyventojų kasdieniu gyvenimu ir kartu su visos Florencijos gyvenimu, nes kvartalas tapo įdomus ir aktualus ne tik šalia gyvenantiems kaimynams, bet viso miesto mastu. Juolab, kad Florencija nėra didelė, tad bet koks įdomesnis renginys šioje vietoje sutraukia lankytojus iš įvairių rajonų,“ – pasakoja D. Marmo.
Žinoma, neapsieita ir be eksperimentų: pavyzdžiui, 2019-tieji buvo elektroninės muzikos koncertų metai, kai fabriko teritorijoje griaudėjo techno, rave garsai. Vis dėlto, idėjos buvo atsisakyta, nes ja nebuvo patenkinti nei teritorijos vystytojai, orientavosi į kiek kitą auditoriją, nei šių koncertų dalyviai, nei aplinkiniai gyventojai, visai neapsidžiaugę triukšmu.
Nuotrauka – Giovanni Savi ©
Nuotrauka – Giovanni Savi ©
Pasikeičia ne tik miestas, bet ir žmonių mąstymas
Bėgant laikui MIM iš organizatoriaus virto į tiesiog veiklas kuruojančią platformą, suburiančiu šeimininku, po kurio stogu telkiama bendruomenė ir kurio veiklų pasiūlymai ateina iš čia įsikūrusiu nuomininkų bei išorinių organizacijų. Palaipsniui susikūrė bendruomenė pačiame objekte – šiandien ją sudaro per tūkstantis čia dirbančių, besimokančių, gyvenančių žmonių. O kur dar keliskart daugiau kas savaitę čia apsilankančių klientų, žiūrovų ir tiesiog gerai laisvalaikį leidžiančių miestiečių. Visiškai užbaigus projektą, „Manifattura“ galės vienu metu priimti iki 7 000 lankytojų.
Marmo sako, kad atkreipdami dėmesį į šį objektą, sukurdami jame traukos tašką ir grąžindami gyvybę į visą rajoną, organizatoriai sukūrė ir apčiuopiamą materialinę naudą – pakilo vietos prestižas, jos investicinis patrauklumas, o kartu ir čia esančio turto paklausa bei vertė.
„Tačiau svarbiausia, kad mes įliejome naujos energijos visam Florencijos gyvenimui, parodėme būdų, kuriais mieste galėtų vykti daugiau įvairių veiklų ir iniciatyvų. Aš manau, kad „Manifattura“ ir apskritai tokio tipo laikinųjų veiklų sukurtas pokytis visų pirma yra kultūrinis: pasikeičia ne tiek miestas, kiek supratimas, ką ir kaip jame galime daryti. Mes privertėme susimąstyti apie dalykus, kurie anksčiau galbūt net nešaudavo į galvą,“ – pasakoja D. Marmo.
Nuotrauka – Giovanni Savi ©
Italų patarimas lietuviams: norite rezultatų, kurkite tinklus
Tarptautinis projektas „T-Factor“ – tai „Horizon 2020 Innovation Action“ programa, skirta laikinosioms miestų regeneracijos veikloms populiarinti. Projekte dirbantys specialistai siekia atkreipti dėmesį, kad laikas miestų regeneracijos procese turėtų tapti turtu, kurį galima panaudoti strateginiam būsimų nuolatinių veiklų prototipavimui.
Kaip sako „T-Factor“ komandoje dirbantis D. Marmo, Lietuvoje yra visos sąlygos dalyvaujamajam urbanizmui plėtoti – ir ypač per laikinąsias veiklas miestų regeneruojamose teritorijose. Tik galbūt ne visi projektų vystytojai ar objektų savininkai suvokia jų naudas ir plačias atsiveriančias galimybes.
„Taip, laikinosios veiklos iš tiesų dažniausiai tampa kultūros sklaidos platforma ir generuoja socialinius pokyčius, bet ne tik: kaip parodė „Manifattura“ pavyzdys, galima labai organiškai suderinti miesto bendruomenių ir objekto vystytojų interesus: ar tai būtų privatus verslas, ar mokslo įstaiga, ar savivaldybė. Suradę bendrų sąlyčio taškų ir kartu ieškodami visoms pusėms vertės, sukuriame naratyvą, generuojame debatus, kurstome susidomėjimą, pagaliau, sukuriame patrauklesnes fizines erdves žmonėms būti ir gyventi. Be to, laikinosios veiklos tampa puikia bandomąja aikštele išsiaiškinti, kokios veiklos toje vietoje būtų patrauklios ir kam. O tą darydami, pritrauksit žmones, kurie suteiks pridėtinės vertės tai erdvei, ir gal net taps potencialiais klientais,“ – įsitikinęs D. Marmo.
