Ryanas Karazija, kurio senelis ir senelio brolis 1926-aisiais Lietuvoje pradėjo „Anykščių vyną“, per Jonines išpildys savo ilgametę svajonę – aplankys savo protėvių žemę.
Low Roar – taip vadinasi R. Karazijos muzikinis projektas, kuris jau pakankamai gerai yra žinomas JAV ir pamažu skinasi kelią į sėkmę Europoje.
Ryanas gimė saulėtoje Kalifornijoje ir gyveno tipišką jaunuolio Los Andžele gyvenimą – riedlentės, bangletininkų kursai ir pan. Kol galiausiai būdamas 17-os subūrė pirmąją savo grupę „Audrey Sessions“, su kuria daug ir sėkmingai koncertavo JAV.
Prieš porą metų R. Karazijai pritrūko iššūkių ir metęs viską jis iškeliavo į mistiškąją Islandiją, kur jau užmezgė draugiškas pažintis su vietos žvaigždėm – Sigur Ros, Bjork ir kt. ir pradėjo visiškai naują projektą pavadinimu Low Roar.
Lietuvių kilmės amerikietis jau birželio 22-24 dienomis LOFTAS FEST’12 metu išpildys savo vieną didžiausių savo troškimų. Į Lietuvą jis atvyks net savaitę anksčiau, kad spėtų čia viską nuveikti, ką yra suplanavęs ir galbūt sugroti vieną slaptą koncertą iki festivalio.
Kada sužinojai apie savo lietuviškas šaknis?
Tiesą pasakius, apie tai žinau nuo tada, kai apskritai galiu kažką atsiminti – nuo ankstyvos vaikystės.
Ar jau esi girdėjęs lietuvių kuriamą muziką?
Hm, gal ir esu kažką girdėjęs, tik pats nebent nežinojau, kad tai lietuvių kūryba. Taip pat nesu klausęsis ir lietuvių tradicinės muzikos.
Ką planuoji nuveikti savo vizito Lietuvoje metu? Juk atvyksti net savaitę anksčiau.
Pirmiausia, planuoju aplankyti gimines. Be abejonės, susitiksiu su visais LOFTAS FEST lankytojais. Tikiuosi, ateisite į mano pasirodymą trečiąją festivalio dieną. Galbūt dar iki to sugrosiu kokiame nors slaptame koncerte Vilniaus senamiestyje. Taip pat noriu susitikti su tavimi gyvai.
Ką pirmiausiai aplankysi būdamas Lietuvoje?
Vyninę, kurią įkūrė mano senelis ir jo brolis. Taip pat norėčiau aplankyti bent kelis barus… galbūt ir ne kelis, o daugiau.
Kaip lietuvių kilmės amerikietis atsidūrė Islandijoje?
Tai meilė (šypsosi). Islandija yra nuostabi ir labai gyvybinga šalis. Čia sutikau daugybę įdomių žmonių. Šiandien Reikjavike puiki diena. Važiavau iš vieno draugo atsiimti tokį instrumentą, pasukau į gatvelę pavadinimu Sæbraut. Ji ribojasi su jūra. Stovėjau ir šypsojausi. Kol kas esu laimingas gyvendamas šioje šalyje.
Koks buvo tavo gyvenimas Kalifornijoje?
Tipiškas kalifornietiškas – riedlentė, banglentė, dviračiai (juokiasi).
Mėgsti sportuoti?
Mėgau, kai buvau jaunesnis. Nors, tiesą pasakius, iki šiol mėgstu sportuoti, tačiau dabar esu atsargesnis. Nerizikuoju. Sulaužytas pirštas reikštų, jog kurį laiką negalėčiau groti. Turbūt dabar dažniau žiūriu sporto kanalus, nei pats tuo užsiimu.
Tai ką dažniausiai veiki laisvalaikiu?
Mėgstu vaikščiuoti vienas, važinėtis dviračiu, ragauti naujas alaus rūšis, būti su draugais – na, viską, kas yra būdinga trisdešimtmečiam (juokiasi).
Kokią įtaką tavo muzikai turėjo Islandija? Low Roar muzika skamba labai islandiškai, bjorkiškai, sigurosiškai.
Nežinau… Greičiausiai apskritai sprendimas palikti JAV ir kraustytis į Europą, kur pažinojau vos kelis žmones, buvo gana radikalus ir daug kam netikėtas. Šis gyvenimo pasikeitimas ir padarė didžiausią įtaką mano kūrybai. Greičiausiai Low Roar skambėtų panašiai, jei būčiau atsikraustęs kad ir į Lietuvą.
Low Roar – tai vieno žmogaus projektas?
Taip, kol kas Low Roar – tai aš. Tačiau po truputį tai keičiasi ir… man tai patinka.
Kokiose didžiausiose scenose esi grojęs?
Grojau tikrai milžiniškose scenose, tačiau su šiuo projektu kol kas dar neteko arenose.
Ar jaudiniesi scenoje?
Kiekvieną kartą, kai einu į sceną, jaudinuosi.
Ar pagal tavo muziką žmonės šoka?
Nebent į šonus. Šiaip mano muzika reikalauja atidumo ir tylos – tik tada nugara perbėga šiurpuliai.
