Nuotraukos – Radvilės Juozapaitytės / NUAGE ©
Tik viena ausimi galima nugirsti apie pačiame Vilniaus centre įsikūrusią slaptą kirpyklą-studiją, kurią savomis rankomis įsirengė dvi draugės. Rimgailė ir Goda nusprendė, kad pavadinimo ir iškabų nereikia, nes tik darbai gali pritraukti nuoširdžiausią klientą. Skamba gan keistai, bet paskaitykite ir viską suprasite!
Jūsų įkurta slapta kirpykla gan keistas reiškinys šiandieniniame pasaulyje, kai visiems norisi kuo daugiau ir garsiau kalbėti apie savus darbus. Kaip gimė slaptos kirpyklos idėja?
Kalbėdamos tarpusavyje apie savo kirpyklos viziją, vienbalsiu nusprendėme, kad šiai vietai tiesiog nereikia jokios reklamos. Mūsų darbai turi kalbėti patys už save ir pritraukti klientą.
Ar nebuvo baisu atidaryti kirpyklą be jokio pavadinimo ir iškabų? Juk, galbūt, turėtumėte daugiau klientų, kurie užsuktų tiesiog eidami pakeliui.
Iškabų nekabinome sąmoningai, kadangi norime šioje vietoje matyti tik sau įdomius žmones ir drauge su jais kurti gerą atmosferą. Gal skambės kiek savanaudiškai, bet norime, kad ne tik klientas rinktųsi mus, bet ir mes klientą.
Kas buvo sunkiausia pačioje pradžioje?
Morališkai sunkumų nekilo jokių, labiau susidūrėme su techniniais nesklandumais. Kadangi kirpyklą įsirenginėjome savomis rankomis, tai priėmėme ne vieną kvailą sprendimą. Pavyzdžiui, nuplėšdamos lubas tikėjomės, kad po plastikinėmis lentelėmis mūsų lauks cementinės lubos, tačiau toli gražu!
Tiesa, kirpyklą jūs įsirengėte pačios. Papasakokit, kaip sekėsi!
Mes kartais pasijuokiame, kad šitai vietai buvo lemta atsidaryti, nes viskas ėjosi sklandžiai ir lengvai. Tiesa, kartais tekdavo pasukti galvą, kaip biudžetiniu variantu gauti maksimaliai gerą, estetišką ir komfortišką rezultatą.
Esate duetas. Kaip atradote viena kitą?
Susipažinome, kai abi praktikavomės pas tą pačią meistrę. Tapome ne tik kolegėmis, bet ir geromis draugėmis, kurios svajojo apie tokią darbo vietą, kurioje būtų jauku ir gera ne tik dirbti, bet ir su klientais atsigerti kavos bei paplepėti. Tokią vietą, kurioje klientai nesijaustų tarsi atėję tiesiog gauti paslaugos. Taip jau nutiko, kad vieną dieną griebėme jautį už ragų ir nusprendėme padaryti taip, kad svajonės virstų realybe.
O kaip sekasi pasidalinti darbais ir klientais?
Šis klausimas lengviausias! Godai labai patinka vyrų kirpimas, o Rimgailei lieka moterys.
Kadangi esate slapta kirpykla, kaip apie jus sužino klientai?
Klientai mus randa pačiu patikimiausiu ir geriausiu keliu – iš lūpų į lūpas. Tuomet jie dažniausiai jau būna susipažinę su tavuoju darbu ir susidarę šiokį tokį vaizdą apie tavo braižą. Esame ramios, kadangi mūsų klientai labai įdomūs žmonės, tai ir jų draugai bei draugų draugai greičiausiai bus tokie patys!
Jūs ne tik turite savo kirpyklą, bet ir pačios joje dirbate kirpėjomis. Ar tokia buvo jūsų vaikystės svajonė? Kada gimė šis pomėgis?
Goda: Vaikystės svajone tai tikrai nebuvo, nors artimieji pasakodavo, kaip babutei plaukus nuo mažens šukuodavau. Tai buvo labiau paauglystės noras, kuris virto realybe, nors tikinčių, kad tapsiu kirpėja, nebuvo labai daug. Tikrąjį šio darbo malonumą pajutau, kai pradėjau daugiau mokytis dirbti su vyrais, nors besimokydama kolegijoje garsiausiai kalbėdavau, kad su vyrais tai niekuomet nedirbsiu. Man atrodydavo labai sunku. Tačiau gyvenime taip jau yra, kad kas sunkiausia, tas labiausiai traukia, o žodis „niekada“ tampa „visada“. Įsigilinusi į vyriško kirpimo istoriją ir pradėjusi barzdaskučių mokymus, supratau, kad tai visiškai man. O ir su vyrais man visuomet buvo lengviau bendrauti (šypsosi).
Rimgailė: Aš savęs nevadinčiau kirpėja. Man tiesiog labai patinka dažyti plaukus, o kokia mano gyvenimo profesija aš pasakyti tiksliai negaliu, nes savęs vis dar ieškau. Tačiau labai smagu, kai hobis gali virsti tavo darbu.
Kaip jums atrodo, kokios asmeninės savybės yra svarbiausios jūsų darbe?
Žinoma, kad visos tos, kurios yra reikalingos ir kitam meistrui: kruopštumas, komunikabilumas ir panašiai. Manome, kad viena svarbiausių mūsų išskirtinių savybių yra ta, kad esame malonios ir savo klientams mokame sukurti jaukią ir draugišką aplinką.
Ar būna labai sunkių dienų, kai norisi uždaryti duris su mintimi rytoj nebesugrįžti?
Mūsų pagrindinė taisyklė – niekuomet nepervargti, nepersistengti ir neskubėti, nes greičiausiai durimis trenkia tik psichologiškai ir emociškai pervargęs žmogus.
