Nuotrauka – Jameso Batcheloro asmeninio archyvo ©
Jamesas Batcheloras – vienas lyderiaujančių jaunųjų Australijos choreografų, šokio pasaulio akylai stebimas dėl savo išskirtinio judesio braižo: vizualaus, jautraus erdvei ir itin dėmesingo detalėms. Nuo vaikystės Antarktida domėjęsis šokėjas prieš trejus metus su 60 mokslininkų leidosi į Pietų vandenyno salas tyrinėjančią kelionę, kuri įkvėpė sukurti trijų spektaklių seriją. Būtent trečiasis serijos spektaklis „Hipererdvė“ festivalio „Naujasis Baltijos šokis’19“ gerbėjams gegužės 10 d. bus rodomas Vilniuje duris atvėrusiame MO muziejuje.
Anot kūrėjo, akistata su atokiais, nematytais peizažais ir po kojomis banguojančiu vandenynu įkvėpė spektaklyje savo kūną sutapatinti su žemėlapiu, o tyrinėjimo, smalsumo pojūčius perteikti žiūrovams. Pokalbyje – trumpa pažintis su pirmuoju festivalio australu Jamesu Batcheloru, įspūdžiai iš ekspedicijos ir mintys apie meno ir mokslo draugystę.
Nuotrauka – Morgano Hickinbothamo ©
Daug menininkų ieško įkvėpimo gamtoje, tačiau nedaug kas ryžtųsi vykti jo ieškoti į ekspediciją prie Antarktidos. Kaip atsidūrėte laive su mokslininkais ir kaip nusprendėte priimti tokį iššūkį?
Aš visada žavėjausi Antarktida: daug domėjausi ankstyvaisiais žemyno tyrinėjimais ir žemėlapio sudarymu. Antarktidos temos vis atsispindėdavo ir mano meninėje veikloje. O už kvietimą vykti į ekspediciją turiu dėkoti Jūrų ir Antarktidos studijų instituto direktoriui, kuris pats yra buvęs šokėjas. Sykį jis apsilankė viename mano pasirodyme, ten pradėjome pokalbį apie galimybes šokio tyrimus perkelti į vieną iš instituto organizuojamų ekspedicijų. Taip 2016-aisiais buvau pakviestas į ekspediciją po Antarkties Herdo ir Makdonaldo salas – dviejų mėnesių trukmės kelionę jūra į vieną atokiausių Žemės kampelių.
Kaip ši kelionė pakeitė jus ir jūsų kūrybą?
Turiu pasakyti, kad kelionė visiškai pakeitė mano kūrybinį procesą – du mėnesiai tyrinėjimo ir eksperimentavimo man atvėrė didžiulę naują erdvę mąstymui. Kelionė pakeitė tai, kaip suvokiu erdvę. Išsiplėtė mano apmąstymų laukas – nuo milžiniško vandenyno iki mažyčio žmogaus kūno, nuo planetos iki galaktikos, nuo ląstelės iki atomo.
Kas buvo sunkiausia du mėnesius būnant vieninteliu šokėju laive?
Manau, sunkiausia būtent ir buvo būti vieninteliu šokėju laive. Labai vertinu galimybes dirbti su kitų sričių specialistais, sulaukti jų nuomonės ir komentarų, tačiau kartais tapdavo sunku save motyvuoti kurti ar net suprasti, kaip ta motyvacija turėtų atrodyti.
Ką jums reiškia spektaklio pavadinimas „Hipererdvė“?
Hipererdvė man reiškia paslaptingą, alternatyvią, kitą dimensiją. Tai – lyg vienos sistemos perteklius, nutekėjęs į kitą. Tai besimainanti, nuolat kintanti erdvė, kurioje visos mūsų mintys praranda prasmę. Ši nežinomybės akimirka, pilna pokyčių, man yra labai svarbi.
Kaip „Hipererdvė“ kviečia žiūrovus tyrinėti nežinomybę ir skatina smalsumą?
Kiekvienas „Hipererdvės“ momentas yra tiesiog persmelktas smalsumo. Aš stengiuosi iššaukti smalsumą kiekvienu savo judesiu. Nors šis spektaklis seka konkretų muzikinį takelį, mano tikslas yra nuolat tyrinėti aplinką judesiu ir atrasti beribes galimybes savo kūrinio struktūroje.
Kokias mintis šiuo spektakliu tikitės sužadinti auditorijoje?
Labai tikiuosi iššaukti minėtą smalsumą ir jausmą, lyg mūsų regima erdvė sparčiai keistųsi – staiga taptų beribė ir čia pat virstų mikroskopine. Tikiuosi sulėtinti laiką pačiais netikėčiausiais būdais, sužadinti minčių srautą ir atgaivinti žiūrovų pojūčius.
Po mokslinės ekspedicijos jūs sukūrėte net tris šokio spektaklius. Kaip apibūdintumėte ryšį tarp mokslo ir meno?
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tiek meno, tiek mokslo šaknys yra tos pačios – smalsumas ir tyrinėjimas. Menininkai yra mokslininkai, o mokslininkai yra menininkai. Ir menas, ir mokslas tam tikra prasme yra pasaulio matavimo formos, kurias pasitelkę įsivaizduojame ir jaučiame. Tiek daug galime išmokti sujungę meną ir mokslą. Galų gale mes visi turime kūnus, tad tam tikra prasme visi užsiimame mokslu kiekvieną dieną.
Nuotrauka – Morgano Hickinbothamo ©
Klimato kaitai beldžiantis į duris, kaip manote, ar susijungęs mokslas ir menas pasiektų žmones su įtaigesne, geriau suprantama žinute?
Esu įsitikinęs, kad meno ir mokslo sąjunga yra raktas į klimato kaitos suvokimą, refleksiją ir veiksmus. Klimato pokyčiai vyksta jau dabar, tad neturime kito pasirinkimo, kaip tik imtis veiksmų, šių didžiulių aplinkos iššūkių akivaizdoje. Apie tai turi sužinoti kuo daugiau žmonių, todėl kuo daugiau mūsų turėtų įsitraukti į meno ir mokslo žinučių skleidimą.
Jei pasitelkdamas savo meną galėtumėte pakeisti vieną dalyką pasaulyje, kas tai būtų?
Rinkčiausi supurtyti žmonių įsitikinimus ir išankstines prielaidas, praplėsti jų mąstymo lauką už mums žinomų ribų ir priimti iki šiol visiškai svetimus požiūrio taškus.
