Nuotraukos – Nanda Suc ir Federico Robledo asmeninių archyvų ©
„Mažų idėjų apsauga“ (Société protectrice de petites idées) – taip vadinasi cirko artistų Nanda Suc ir Federico Robledo įkurta įstaiga, po kurios stogu gimsta ir auga netikėčiausia jųdviejų bei panašiai mąstančių menininkų kūryba. 2012-aisiais trupė pristatė pirmąjį savo darbą „Karvės meilė“ (Cow Love), kuris iki šiol nuolat kviečiamas į šiuolaikinio cirko, šokio, teatro, meno festivalius, o rugsėjo mėnesį užklys ir į „Naujojo cirko savaitgalį“ „Menų spaustuvėje“, Vilniuje. „Tai – šizofreniškai bjaurus vaikų žaidimas ir gražiausios mūsų manijos“ skelbia spektaklio aprašymas. Kaip nepasiklysti tarp painių, daugiareikšmių pavadinimų bei apibūdinimų? Kas ta Karvė ir nuo ko reikia saugoti mažąsias idėjas?
Kaip kilo idėja sukurti Société protectrice de petites idées? Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą?
SPPI buvo įkurta kaip administracinis organizmas, leidžiantis mums įgyvendinti projektus ir visiškai atsiduoti savo meniniam identitetui. Pavadininas – tai paralelė su Prancūzijoje veikiančia gyvūnų apsaugos organizacija Société protectrice des animaux (SPA).
Manome, jog „mažos idėjos“ (petites idées) yra labai vertingos, o „maži dalykai“, „maži gestai“, „mažos veido išraiškos“ mums yra pagrindas, esmė ir kūrybos šaltinis.
Šiandien pagrindinis klausimas yra – ar vis dar egzistuoja „mažos“ ir „didelės“ idėjos? Kurdami „Karvės meilę“ nusprendėme leisti idėjoms tarpti savaime, neprimetėme jokių nuosprendžių. Kūrybos procese dažnai nutinka, kad idėja atrodo per sena, nepakankamai autentiška, nepakankamai graži, pernelyg paviršutiniška… Tačiau „Karvės meilėje“ bandėme kuo nuoširdžiau atskleisti savo įkvėpimą.
Kaip spektaklį apibūdinate tiems, kurie nėra matę nė vieno jūsų darbo?
„Karvės meilė“ yra du individai, vyras ir moteris, pasižymintys savotiškais įpročiais, kiek išėję ar visiškai trenkti. Pora turi bendrų interesų, kurie stipriai prasilenkia su mainstreamu, ir kurių niekaip nepavadinsi rutininiu rėžimu.
Kas paprastai jus įkvepia kurti naujus spektaklius?
Į Vilnių atvežamą spektaklį stipriai įkvėpė keletas filmų, tokių kaip Dominique’o Abelio ir Fionos Gordon „Rumba“ bei „L’iceberg“.
O apskritai didžiausią įtaką mums padarė Mika Kaski & Pierre Déaux spektaklis „Le Grain“. Matydami, kaip jie siekia to, ko nuoširdžiai nori, nebūtinai pataikaudami publikai, pajutome laisvę kreipti savo darbą humoro link ir pasimėgauti kūrybos procesu, taip atverdami duris burleskai.
„Karvės meilė“ sukurta 2012-aisiais. Kodėl spektaklis iki šiol toks populiarus?
Labai sunku pasakyti – čia reikėtų atsižvelgti į daugybę skirtingų paramentrų. Visų pirma, esame jauna trupė, tad daugybė žmonių ateidami į spektaklius mus tik atranda, nes mato pirmą kartą. Įtakos turbūt turi ir tai, kad poros meilė ir gyvenimas yra laiko ir erdvės patikrintos, besikartojančios temos. Ilgą laiką nenorėjome pripažinti, kad mūsų spektaklis apie tai – bijojome būti pernelyg standartiniai. Tačiau mes iš tiesų pristatome scenoje įsimylėjusią porą, tokią, kokia esame ir „tikrame“ gyvenime.
Kas ta karvė ir ką ji myli?
Iš tiesų angliškas Cow love tėra laisvas prancūziško posakio amour vache, reiškiančio „piktą“ (mean) meilę vertimas. Frankofoniškoji publika, pamačiusi Cow Love pavadinimą, paprastai nesitiki „piktos“ meilės aspekto, tačiau spektaklio metu kažkuria prasme pradeda tai suvokti.
Kaip žiūrovas turėtų pasiruošti spektakliui „Karvės meilė“?
Žiūrintiems Karvės meilę nesiūlome bandyti viską suprasti ar suteikti viskam konkrečią reikšmę – verčiau atsipalaiduoti ir tiesiog būti su personažais čia ir dabar. Galbūt kai kurios poros netgi atras rezonansą?
Kitas būdas žiūrėti – būti pasiruošusiam beveik valandą stebėti istoriją, kuri būtų galėjusi nutikti Romeo ir Džuljetai, jiems apsigyvenus nedideliame vieno kambario bute.
Ar esate susidūrę su publika, kuri visiškai nesuprato „Karvės meilės“?
Kai kurie žmonės bandė analizuoti, lyginti spektaklį, kai tuo tarpu jis ir remiasi į žmonių emocijų sumišimą. Kadangi neturime tradicinio dramaturgijos rėmo, kai kurie žmonės gali sutrikti. Tuo tarpu kitus žiūrovus stipriai paveikė tai, kaip savo spektaklyje abstrahavome kasdieninį gyvenimą. Tai, ką rodome, nėra eilinis poros bendravimas – tam tikri tarp personažų egzistuojantys aspektai yra paslėpti. Kadangi pirmoji jų kalba yra kūno kalba, kiekvienas gali suprasti ir interpretuoti tai savaip.
Koks jūsų požiūris į nesėkmes gyvenime ir šiuolaikiniame cirke?
Visuomenė mus yra įkinkiusi į „patirk sėkmę arba susimauk“ gyvenimo koncepciją. Netikime, kad kas nors turi unikalų receptą, kaip nugyventi „sėkmingą“ gyvenimą ir esame tikri, kad kiekvienas mūsų turi teisę pats nuspręsti, ar įgytos patirtys yra sėkmė, ar ne.
Humoras yra kertinis kriterijus jūsų projektuose. Ar jums atrodo, kad šiais laikais žmonės per mažai šypsosi ir juokiasi?
Jausmas, kurį patiriame matydami besišypsančius ir besijuokiančius žmones, yra tiesiog neįtikėtinas. Tačiau ne todėl, kad šiandien jie šypsotųsi ar juoktųsi per mažai. Būdami savimi, atsiduodami savitai estetikai ir meniniams pasirinkimams (kurie kartais stipriai skiriasi nuo tiesioginių humoro formų) bandome suteikti akstiną žmonėms ir toliau juoktis.
