Nuotraukos – Jono Meko asmeninio archyvo ©
Balandį „Skalvijos“ ekrane bus rodomi neišsemiama energija garsėjusio nepriklausomo kino kūrėjo, poeto Jono Meko (1922-2019) filmai: 7 d. bus galima pamatyti Niujorke filmuotą J. Meko dienoraščių filmą „Be vietos“ (Lost lost lost, 1949-1963), 14 d. – 11 trumpų filmų programą (1966-2002), 28 d. – „Prisiminimus iš kelionės į Lietuvą“ (Reminiscences of a Journey to Lithuania, 1972). Pasak šių peržiūrų rengėjų, J. Meko dienoraštiniai filmai jau tapo Amerikos nepriklausomo kino klasika, tačiau juos išvysti kino ekrane – reta patirtis.
Apie tai, kaip J. Mekas, vienas svarbiausių avangardinio kino kūrėjų, pradėjo kurti kiną, – gyva ne viena legenda. 1944 m. per karą su broliu Adolfu palikęs Lietuvą jis kelis metus praleido Vokietijoje dipukų stovyklose, studijavo filosofiją Mainco universitete, susidomėjęs kinu jau tada rašė įsivaizduojamų filmų scenarijus, o 1949 m. išvyko į Niujorką. Pirmas dalykas, kurį jis nusipirko pasiskolinęs pinigų, buvo 16 mm „Bolex“ kino kamera. Pirmuose kadruose – jųdviejų su broliu grimasos, pasivaikščiojimai po miestą, lietuvių bendruomenės susitikimai.
Šiuos kadrus J. Mekas įtraukė į 6 dalių dienoraščių filmą „Be vietos“, kurį priskyrė Odisėjos žanrui. Tai trijų valandų pasakojimas apie imigranto dalią JAV: filme juntamas pasimetimas, gili vienatvė, bet kartu ir susižavėjimas šalimi, kurioje apsigyventa. „Filmas atskleidžia žmogaus be vietos būseną – jis dar nepamiršo gimtosios šalies ir nesurado naujos, – yra sakęs J. Mekas. – Laikas, apie kurį pasakoju šiose dalyse, yra nevilties laikas, beviltiškos pastangos suleisti šaknis į naują žemę – sukurti naujus prisiminimus“.
Nuotrauka – Boriso Lehmano ©
Pasak kino režisieriaus Artūro Jevdokimovo, kuris neseniai pats pristatė filmą emigracijos tema, „Be vietos“ yra paveikiausias jo matytas pasakojimas emigracijos, žmogaus paieškos tema.
Kitame filme „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ užfiksuota J. Meko kelionė į Lietuvą. Gimtasis kraštas, ypač Semeniškių kaimas, kuriame gimė ir augo, jam buvo labai svarbus. J. Mekas beprotiškai jo ilgėjosi. Praėjo 15 metų, kol jam pavyko nusiųsti laišką tėvams, ir dar 7 metai, kol pavyko aplankyti mamą ir brolius. Per 1971 m. viešnagę filmuoti vaizdai – blynus kepanti motina, giminaičiai, Semeniškių gyventojų šokiai ir dainos – tapo viena kertinių filmo „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ dalių. Kitose dalyse nufilmuotos kelionės į Niujorką (pirmieji metai su broliu JAV) ir Vieną (tas vietas, į kurias planavo vykti su broliu pasitraukęs iš Lietuvos).
Kadras iš filmo „Atsiminimai iš kelionės į Lietuvą“ ©
Įdomi detalė – šis dienoraštinis filmas pirmiausiai buvo parodytas per vokiečių televiziją ir daugybę metų ten rodytas kas kelis mėnesius, vis pageidaujant žiūrovams. Tai buvo itin artimas pasakojimas daugybei vokiečių, pabėgusių iš Rytų Europos.
Kadras iš fimo „Be vietos“ ©
Vertinantys trumpą kino metrą turėtų nepraleisti J. Meko trumpų filmų programos. Joje – net 11 filmų: „Casis” (1966), „Pastabos apie cirką” (Notes on the Circus, 1966), „Hare Krišna” (Hare Krishna, 1968), „Reportažas iš Milbruko” (Report from Millbrook, 1965–1966), „Vietnamo laiko ir laimės kronika” (Time and Fortune Vietnam Newsreel, 1968), „Kelionės dainos” (Travel Songs, 1967-1981); „Kvartetas nr. 1” (Quartet Number One, 1991), „Netobuli trijų vaizdų filmai” (Imperfect Three-Image Films, 1995), „Avinjono daina” (Song of Avignon, 1998), „Mozartas, Weinas ir Elvis” (Mozart & Wein and Elvis, 2000), „Viliamsburgas, Bruklinas” (Williamsburg, Brooklin, 1949–2002).
J. Meko filmus pristatys rašytoja, vertėja Jurga Vilė (filmas „Be vietos“), poetas, fotografas Ričardas Šileika (trumpų filmų programa), kino kritikas Narius Kairys (filmas „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“).
