Vasara, gaila, šykštėdama karštesnės dienos, jau įpusėjo. Net ir akylumu nepasižymintis žmogus pastebės, kad vasarą ypatingai pagausėja spalvotų drabužių pasiūla. Didžioji dauguma parduotuvių lentynas ir kabyklas prigrūda spalvingų, raštuotų, kartais šokiruojančiai atvirų drabužių. Iš karto užkirsdama kelią komentarams sakau – ne, tai nėra blogai, ir eilutės, parašytos po šios, nėra pseudo įtaigus bobutės postringavimas apie kultūrą, kokybę, vertybes ir santūrumą.
Būdama minimalizmo šalininke, neinu iš proto vasaros metu ir nepuolu pirkti spalvotų drabužių, nes tai, nors ir gražu, bet ne man. Vietoj to pasirenku monochromines spalvas, kurias lengviau suderinti tarpusavyje. Beje, šios spalvos ir basic modeliai dažniausiai nesensta. Spalvotus sau leidžiu nebent papuošalus ar dekoratyvinės kosmetikos produktus. Viduje tiesiog „įsijungia“ jausmas, kad viskas gerai, pamačius tylias, santūrias pilką, juodą ir baltą spalvas. Tada nevaržomai galiu stebėti drabužio konstrukciją, kuri dažnai yra svarbesnė nei naujausios tendencijos. O posakiui „lietuviai ir taip visada rengiasi vienodai, juodai“ turiu kontrargumentą – besirengiantis iš esmės nenatūraliomis ir gamtoje dažnai nerandamomis spalvomis, tokiomis kaip gryna juoduma, žmogus turi didesnę galimybę išsiskirti, kurdamas unikalų ir savitą stiliaus braižą.