Nuotraukos: Gediminas Gražys/SwO
Žydras rombuotas podiumas ir keturios folija nuklotos ,,eglės“ milžiniškoje scenoje prieš renginį žiūrovus paliko spėlioti, kuria kryptimi pasuks dizaineris – Kalėdinės nuotaikos dvasia ar Chanel kristalų sodais. Ką gi, viskas ne taip paprasta ir nuspėjama. Uždangos pakilo, o didelėje scenoje paliko stūksoti keturi monumentalūs kvepalų buteliai – juodos instaliacijos.
Po ką tik pasibaigusios Rygos madų savaitės tik įsitikinau, kad mada prie žemų lubų kvėpuoti negali. Siemens arenos lokacija čia puikiai tiko. Man tik nedavė ramybės įkyri smulkmena: Lietuvos vėliava, kabojusi aukštai tarp konstrukcijų – apgalvotai palikta ar netyčia užsilikusi po kažkokių krepšinio rungtynių?..
Šou prasideda. Turiu pasakyti, kad garso takelis buvo nepriekaištingas. Apie jį sukosi ir visa kolekcijos siužeto linija. Reginys prasidėjo fone aidint žirgų kanopoms ir itališkiems riksmams, tolumoje atsikartojantiems aidu, šiuos pakeitė senovinės gitaros stygų skambesys ir renesanso kostiumų aliuzijos – raudona suknelė ir „raumenų“ kostiumas, man priminęs Leonardo, kuris paslapčia ,,mėsinėdavo“ lavonus, kad po to žmonijai suteiktų neįkainojamų žinių. Ne veltui šneku apie Renesansą – Juozas Statkevičius teigia, kad visa kolekcija užgimė, įkvėpta vėlyvojo italų Renesanso tapytojo Giambatistta Moroni (arba Giovanni Battista Moroni, jei jums mielesni ilgi vardai).
Ar pamenate žaidimą ,,Džumandži“? Pirmojo modelio išėjimas – ne tik teatrališkas ir dramatiškas, bet ir intriguojantis, ypač, jei turi lakią vaizduotę ir neapleidi istorijos žinių. Salėje grėsmingai mirksinčios šviesos, gausėjantis būgnų ritmas man priminė vaiką iš filmo, krentantį į pavojingas džiungles. Susimąsčiau: pastarąjį kartą Siemens arenoje buvau spalio mėnesį. Tas būgnų gausmas ir miksinčios šviesos pakišo mintį: dizaineris, kaip reikiant įpykęs ant Kalinkino, mėnesiu anksčiau pasičiupusiu tą pačią sceną, šiandien parodys, ko mes nematėme. Ta pati erdvė, kita kolekcija.
Kairėje: Giambattista Moroni. Siuvėjas
Pirmieji drabužiai po Renesanso reveranso –blizgūs juodi kūriniai, sukėlę įspūdį, kad kas žingsnį audinys keičia materiją. Viena kelnių klešnė manekenei žingsniuojant atrodo tarsi žvynai, kita – jau lygus ir kaip smala juodas srūvantis vanduo. Blizgantys jūros gyviai, ne kitaip, žygiuojantys tolumoje aidint kaimo dainai, gerkliniu balsu įsipynusiai garso takelyje, vėliau apsipylusioje efektais – bažnyčios varpais, sintezatoriumi ir suderintu švilpesiu.
Nepasakyčiau, kad tai buvo šokiruojantys ar išskirtiniai rūbai, kokius kurdavo McQueen, tačiau įžvelgiu tam tikrą panašumą. Renginys nebuvo panašus, tačiau įspūdingumu priminė ,,Platos Atlantis“, 2010 m. pavasario-vasaros kolekciją, kurios metu žiūrovai neteko amo (tuomet stebėjau live transliaciją internetu, bet to pakako). Visa tai – dėl kruopštaus šou, gerai apgalvoto žaidimo publikos emocijomis – prilygo McQueen mados spektakliams.
Kolekcijoje kirpimai nuosekliai keliauja laiku, pirmiausia atsispirdami nuo sportinės klasikos (logiška, prisiminus pastarąjį dizainerio bendradarbiavimą su Audimu, pristatytą Stiliaus Naktyje). Juos keičia kaimo vilas ir jodinėtojus primenantys kostiumai, užsimenantys apie Hermes mados namų kasmet siūlomą idilę. Iš garso kolonų įžangomis erzintis pradėjo Vivaldis, taip ir nepratrūkęs pavasariu, jį nustelbė švilpukai ir garo mašina. Statkevičius, daugybę metų dirbęs teatre, užkūrė kelionę laiku, suprantamą net ne istorikui. Turbūt dėl to lietuviai myli šį dizainerį ir jo pažiūrėti susirenka pilna salė.
Podiumu praėjo ir kazanovos, ir apspangusius Renesanso italus primenantys įsimylėjėliai. Pastebėjau, kad Lietuvos modeliai neįpratę eiti ant neįprastų kulnų – penki centimetrai virš žemės kai kuriems vaikinams atrodė nemažas iššūkis. Tuo tarpu merginų kulniukai kolekcijose retai kada būna žemesni nei 13!
Kolekcijos koloritas buvo gana nuosaikus – bordo, burgundiško vyno spalva, juodi ir balti kontrastai, kartais – aitri samanų spalva. Dizaineris nepristatė daug suknelių, o dėmesį sutelkė į kostiumus ir kostiumėlius. Jis sumaniai perdirbo tendencijas: peplum, maksimalų medžiagų ir faktūrų derinimą, geometrinius spalvų blokus. Statkevičius grįžo į švarkus iš laikotarpio, kai apranga jau nebuvo komplikuota, bet dar nesuprastėjusi taip, kaip šiandien (drabužiai dengiantys, o ne eksponuojantys kūną). Dizaineris garso takelyje panaudojo puikų Ornette dainos motyvą (,,Crazy“ singlą, remiksuotą didžėjaus Noze), sumaišytą su gitaromis. Šią dainą rugsėjį buvo pasirinkę ir Iceberg mados namai Milane.
Dar istorijos? Dizaineris tiesiog mėtėsi jos užuominomis: džiazo amžiaus blizgesys, pokario merginos, pasipuošusiomis skrybėlėmis, panašiomis į Armani pristatomas, garso takelį persmelkiantys bombardavimai… Gilūs aksomai, operečių linksmumas ir sutrumpėję sijonai. ,,Šermuonėliai“ sijonų šonuose, senoviniai kuodukai, tamsios lūpos. Tarkovskis ir kosminė odisėja už lango, sidabruotas metalo korsetas ir pritarianti elektronika, vibruojanti elektriniu balsu. Teatrinis paveikslas, sakote? Galbūt. Bet tokiomis nuotaikomis gyvename ir madoje – tendencijos pilnos detalių, papuošimų ir nuorodų – tik nepasimesk. Ar kai kurios merginos jums nepriminė nuotaikos iš Evelinos Šumilovaitės fotosesijos, publikuotos SwO street penktame numeryje?
Mano top‘ai du. Pirmas – įkinkytos galvos ir aukštosios mados fetišas – nuogo kūno, puošto juodomis linijomis, įspūdį sukuriančios suknelės. Antrasis – Gucci gotiška nuotaika alsuojančios tamsios suknelės, pasiūtos iš tokio plono ir perregimo audinio, kad nuogi klubai žingsniuojant tiesiog begėdiškai kontrastuoja su uždaru apdaru.
Maloniai nustebau lietuviška publika – tiek per tylos minutę, skirtą neseniai Juozo Statkevičiaus anapilin išėjusiam tėvui pagerbti, tiek po renginio, šio apžavėti, susirinkę buvo santūrūs ir mandagūs. Išskyrus vieną moteriškę, prieš renginį man už nugaros portringavusią, kad lietuvis neturi kultūros, jei renginys vėluoja penkiasdešimt minučių (nepradėsiu apie madų savaites ir šou renginio struktūrą… bet nematau, ko čia susireikšminti. Nebuvo nei pertraukų, skirtų rėmėjams, kaip pas Rainį su Larionova, nei sužvaigždėjusios publikos pasirodymų). Taip, kolekcija buvo netrumpa, tad moteriškė, tikriausiai, kaip ir sakė, kieme neberado vietos automobiliui pasistatyti, tačiau trumpa ar ilga kolekcija – visad atsiras, kam bus blogai.
Kaip Discovery kameros skrydis geografijos fanatikams sukelia šiurpuliukus, taip čia, pagardinta nuotykių filmo takelio muzika, kolekcija buvo tikras 3D skrydis per mados planetą. Juozo Statkevičiaus SS13 kolekciją užbaigė du modeliai – mergina su istoriška suknele nugaroje surištu pasijoniu – tarsi špygos alegorija replikoms – ir balta nuotaka, atlydėjusi patį Dizainerį. Baltą, kiek pražilusį, ramų.
Daugiau nuotraukų galite peržiūrėti čia: http://www.swo.lt/juozas-statkevicius-ss-13-couture-fotoreportazas/
