Nuotrauka – organizatorių archyvo ©
Aktorius, dramaturgas, režisierius, dainų autorius, kūrybos procesų ir mokymosi fasilitatorius Justas Tertelis daugybę vaidmenų profesionalioje kūryboje bei gyvenime žaidžia kasdien. Jis teigia, jog aiškesnis suvokimas kaip veikia kūrybingumas bei kaip jį stiprinti savyje leidžia aktyviai kurti teatruose taip pat išlaikant balansą tarp profesinio ir asmeninio gyvenimo. Šventiniu laikotarpiu kūrėjas kviečia sustoti ir palydėti metus jo nuotaikingame autoriniame akustiniame vakare. O ateinančiais metais atsigręžti į įvairių tekstų (skaitymo bei klausymo) malonumą.
Apie ką pirmiausia pagalvoji, išgirdęs žodį „vaidmuo“?
Lietuviškas žodis „vaidinti“, man nelabai patinka, nes jis turi savotišką apsimetinėjimo aspektą. Man labiau patinka angliškas žodis „to play“ (lietuviškai – „žaisti“). Susidurdamas su kiekvienu vaidmeniu stengiuosi neapsimesti kažkuo, kuo nesu, bet kuo geriau jį sužaisti. Gerame „žaidime“ visada yra visi svarbūs pilnavertiško gyvenimo elementai: visų pirma tai yra smagu, tu privalai pilnai įsitraukti, žaidimas leidžia užsimiršti bei azartiškai įveikti sunkumus, džiaugtis procesu ir smalsiai žvelgti į tai, kas laukia ateityje.
Kalbu ne tik apie vaidmenis teatre, bet ir gyvenime. Pavyzdžiui, man niekas niekada nepasakė kaip būti geru tėčiu ar vyru. Žinoma, galima perskaityti daug knygų ar išklausyti podkastų, bet tai tik teorija. O praktikoje, viskas, ką gali daryti, tai tik bandyti smalsiai žaisti, įsitraukti į šį vaidmenį ir žiūrėti, kokias naujas savo spalvas gali jame atrasti, suprasti kaip jis keičia Tave ir Tavo požiūrį į pasaulį. Stebėti kaip sekasi. „Žaisti“ – nereiškia „žvelgti neatsakingai“, tai labiau apie pilną įsitraukimą į procesą bei smalsumą.
Nuotrauka – L. Vanseviciene ©
Kaip vaidmenys teatre padeda gyvenime?
Kuriant profesionaliame teatre, vienas svarbiausių įgūdžių, kurį turi išmokti kiekvienas aktorius – gebėti keisti vaidmenis. Žinoti, jog vaidmenys turi pradžią ir pabaigą. Kai teatre prasideda spektaklis, tu žinai, kad turi tą galimybę: dabar pabūti Romeo, arba pabūti Liūtu iš „Geltonų plytų kelio“, o gal karaliumi, elgeta ar trečiu broliu Jonu. Bet kai baigiasi tos dvi su puse valandos ir žiūrovai ploja, labai svarbu suvokti, kad šis vaidmuo irgi baigiasi. Padarei viską ką galėjai, įsitraukei kiek galėjai, o dabar laikas keliauti toliau. Svarbiausia, mokėti išeiti iš vaidmens ir nesusireikšminti. Suprasti, kad vaidmuo nesi tu. Tu esi aktorius, kuris jį žaidžia.
Vaidmuo – tai tik galimybė šias kelias valandas kartu su kitais žmonėmis (publika) žaisti ir gyventi kažkuo nauju, kažkuo kitu, kuo dar nebuvai. Lygiai taip pat šie dėsniai veikia ir mūsų gyvenimo vaidmenims. Ta galimybė kiekvieną kartą pažvelgti į viską naujai yra didelis kūrybos džiaugsmas, kurį ilgainiui išmoksti branginti.
Teatre sako – nėra mažų vaidmenų, yra tik maži aktoriai. Už šio posakio paslėpta tai, jog kiekvienas geras aktorius, gaudamas net mažiausią vaidmenį, jį išjaus, išgyvens, išžais visu savimi. Išnaudos šią galimybę pilnai.
Vaidmenų Tavo kasdienybėje išties daug – aktyviai kuri teatro scenoje. Taip pat atšventei dešimtmetį su asociacija „Kūrybinės jungtys“ ir tai – ne viskas. Kokias dar kitas „kepures“ nešioji?
Tenka įsitraukti į įvarius kūrybinius projektus ir avantiūras, tad visų „kepurių“ galimai ir neprisiminsiu. Vieni įdomiausių kūrybinių bandymų buvo LRT tinklalaidės „Savo galva“ (buvau jos autorius ir vedėjas), dar esu knygos vaikams „Vandens gyvenimo linija“ autorius (išleista drauge su Lietuvos jūrų muziejumi), „Fluxus“ festivalio Kaune (2022 m.) režisierius, esu parašęs kelias radijo pjeses bei panašu, jog kitą sezoną su LRT kursime dar vieną radijo spektaklį-skaitymą, kuriam renkame tekstus.
Darbas su tekstais, jų profesionalus (į)skaitymas yra dar vienas mano kūrybinis „vaidmuo“. Jis mane itin džiugina, nes tai yra ir mūsų šeimos tradicija. Drauge su žmona aktore Vesta Šumilovaite-Terteliene mums labai patinka knygas skaityti balsu. Šis mūsų pomėgis, (kada vienas skaito balsu, o kitas klauso) atsirado gana anksti, dar draugystės pradžioje: keliaudami atradome, kad yra didelis malonumas radus akimirką dviese panirti į knygą. Tai lyg žiūrėti filmą kartu, tik filmas trunka trumpai, o knyga yra daug gilesnė patirtis. Skaitant gali sustoti, pasikalbėti, aptarti ir vėl grįžti toliau prie knygos turinio. Vesta čia yra dar didesnė kaltininkė, nei aš – ji labai gerai skaito. Atsisėdusi be užsikirtimo gali skaityti ne dešimtis, bet šimtus puslapių. Mes abu profesionaliai garsiname knygas, tik ji garsina kur kas dažniau. Praėjusiais metais netgi pelnė „Metų balso“ apdovanojimą.
Nuotrauka – Veronika Gendrikienė ©
Skaitant – atsiveria nauji pasauliai…
Man atrodo, kad skaitymas balsu – itin prasmingas laikas kartu šeimoje. Tai gali atrodyti labai paprasta, bet kviečiu visus pabandyti: atsisėsti ir paskaityti arba išklausyti, vėliau apsikeisti vaidmenimis (taip, tai du skirtingi vaidmenys). Pavyzdžiui, Vesta atsisėda ir pradeda skaityt „Silva Rerum“ ir aš žinau, kad dabar mes apie 100–150 puslapių skaitysime. Tad man reikia kažkaip įsitaisyti: pasiimti arbatos bei žinoti, kad negaliu pasiimti telefono ir skrolint, nes pamesiu mintį. Tiesiog nurimti, įsiklausyti į tekstą, leisti savo vaizduotei įtraukti mane į knygos sūkurį.
Kelionėse ar laisvomis akimirkomis esame balsu perskaitę K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ (visas keturias dalis), Marinos Abramovič „Eiti kiaurai sienas“, J. Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“ ir dar daugybę kitų knygų. Kai atsirado vaikai, viena iš svarbių ir nuoseklių mūsų šeimos tradicijų yra – kiekvieną įprastą vakarą, skaityti knygas vaikams.
Kokios knygos patinka judviejų vaikams?
Jų daug ir jos nuolat kinta, vis kartojame Astrida Lindgren – vaikai jau patys perskaitė ir „Pepę Ilgakojnę“, ir „Karlsoną“, visai neseniai antrą kartą skaitėme „Ronja, plėšiko duktė“. Juos žavi Tomas Dirgėla. Vyresnysis skaito ir nuotykines knygas: serijomis John Flanagan „Žvalgo mokinys“, prieš tai buvo „Kartografo kronikos“ ir kitas. Visai neseniai vėl perskaitėm ir A. Saint Egziuperi „Mažasis princas“ – anksčiau ši knyga vaikams visai nepatiko, o dabar perkaičius sakė „O, įdomu!“.
Po Lietuvą keliaujate atlikdami aktorinę skaitymų programą. Gal papasakotum apie ją?
Kartu su Vesta skaitome įvairius tekstus kaip profesionalūs aktoriai. Ne kartą skaitėme kasmetinėje „Knygų mugėje“, įvairiose biblliotekose, kultūros centruose ir muziejuose. Būtų džiugu atgaivinti ir gilesnę skaitymo balsu tradiciją. Dar studijų metais dėstytojas, nuostabus aktorius V. Bagdonas pasakodavo, kad anksčiau skaitymai balsu buvo itin populiarūs: aktoriai kartu su rašytojais važiuodavo į kultūros centrus, bibliotekas ir vykdavo skaitymai, žmonės susirinkdavo ir tiesiog klausydavo. Tai specifiškas kiek užmirštas žanras. Šiandien, kuomet dominuoja vizuali kultūra, kada mes viską „skrolinam“, žmonėms reikia vėl išmokti klausytis. Mes pamirštame kaip sukaupti dėmesį ir įsivaizduoti, nurimti. Ateiti į renginį žinant, kad, pavyzdžiui, 45 minutes dabar tiesiog klausysiuosi tekstų, kuriuos kažkas labai kryptingai parašė, kažkas labai kryptingai atrinko, kažkas sudėjo ir dabar jie bus profesionaliai perskaitomi. Iš patirties matau, kad vyresnės kartos žmonės tai dar gali daryti, o jaunimui kartais tai atrodo „misija neįmanoma“.
Ateinantį sezoną, šalia visų kūrybinių projektų ir premjerų teatre, planuojame bendradrbiauti su šiuolaikinės elektroninės muzikos kūrėju ir kompozitoriumi Nikolaj Polujanov. Interpretuodamas M. K. Čiurlionio muziką jis dar labiau pagyvins skaitymus. O naujai kuriamoje programoje drauge su Vesta skaitysime M. K. Čiurlionio ir S. K. Čiurlionienės laiškus. Džiugu, kad šį projektą galėsime įrašyti kartu su LRT radiju.
Kokie iššūkiai kyla nuolat keičiant vaidmenis ir „kepures“?
Man patinka gyventi intensyviai. Dabar, matyt, toks gyvenimo etapas – ryte visada turiu dėl ko prabusti. Kaip sakė klasikas K. Kobainas: „mano galvoje daugiau idėjų, nei laiko jas įgyvendinti“. Todėl man labai svarbu turėti aiškią rutiną ir dienos struktūrą. Jos padeda „neišsibarstyti“ ir veikti kryptingai. Aišku, nemažai iššūkių atsiranda planuojant ir galvojant kaip paskirstyti savo energiją. Atskiriant tai, kas tuo metu svarbu ir kas – svarbiausia.
Skaičiau, jog mūsų smegenys puikiai geba susipažinti su nauja informacija, sukurti prasmes, kelti naujus klausimus, įžvalgas, generuoti naujas mintis, bet labai prastai geba informaciją išsaugoti. Ko mes nenaudojame, tą informaciją mūsų smegenys pamiršta. Todėl labai svarbus įgūdis yra gebėti aiškiai, suprantamai fiksuoti mintis ir informaciją, bei keičiant dėmesio objektą, žinoti, kur kas yra užfiksuota. Su šiandieniniais informacijos kiekiais tikrai jaučiame žmogaus atminties ribotumą, todėl svarbu žinoti kur ir ką išsaugojai. Iš tikrųjų, jei norime prisiminti tai, kas mums svarbu bei norime, jog tai išliktų giliau – vienas geriausių būdų yra panaudoti tai savo kūryboje. Ką nors su tuo sukurti, tai išreikšti, užrašyti, suvaidinti ar sukurti dainą.
Dainų sukūrei ne vieną. Kokia aktorinių dainų istorija?
Gitara groju nuo paauglystės ir dirbant tiek „Keistuolių teatre“, tiek „Atvirame rate“ ar kitur yra nemažai sąlyčio su muzika. Autorinės dainos man poilsis ir pabėgimas, vienas intymiausių ir jautriausių kūrybinių procesų. Savo muzika visai neskubėjau dalintis, tad dainas girdėdavo tik namiškiai ir artimiausi draugai, kolegos. Bet po pandemijos kai kas pasikeitė. Nuspredžiau, kad negalima laikyti dainų „tik stalčiuje“. Noriu jomis dalintis ir stebėti, kaip jos gyvena savo gyvenimą. Man gera matyti kaip žmonės nustemba, atranda mano dainas per koncertus ar įrašus.
Klausantis „Špaga“ apdainuoji tuos skirtingus aktoriaus vaidmenis. Žiūrovui pateikiamas triplanis vaizdas…
Taip. Šioje dainoje yra tas žaidimas keliais planais, nes kai esi aktorius ir vaidini scenoje, tu esi keliose „realybėse“ vienu metu – ir įsivaizduojamoje (spektaklio) ir realioje (teatre). Vaidyba – tai gebėjimas gyventi tikrą gyvenimą netikrose aplinkybėse. Nesvarbu, ar tai būtų teatras, ar kinas. Šioje dainoje klausytojai gali pažvelgti į kūrybos procesą ir vaidybą iš aktoriaus perspektyvos. Dirstelėti į filmavimo užkulisius, tai kas retai kada matoma žiūrovui.
Nuotrauka – organizatorių archyvo ©
Šventiniu laikotarpiu Vilniuje vyks Tavo autorinis akustinis vakaras. Suprantu, kad tai ne tik muzika… Kas ten laukia?
Taip jau nutiko, kad gruodį yra ir mano gimtadienis (esu gimęs 12 mėnesį 12 dieną). Taip pat ir šv. Kalėdos, ir baigiasi metai bei jau tampa šiokia tokia tradicija, kad galiu visus pakviesti į savo autorinį dainų vakarą Vilniuje. Ten dalinsiuos savo lyriškomis, ironiškomis ar nuotaikingomis dainomis, o taip pat istorijomis, įžvalgomis ir mintimis, kurios man atrodo svarbios. Visų pirma vakaras bus apie tuos žmones, kurie ateis ir džiugina, jog įprastai susirenka labai įvairi publika – nuo vyresnių iki pat mažiausių teatro ir dainų gerbėjų. Man pačiam tai puiki proga pabūti su artimais žmonėmis. O tuo pačiu tarp visų vaidmenų bei kūrybinių procesų šiek tiek sustoti ir susitikti su pačiu savimi.
