Nuotraukos – Nendrės Žilinskaitės ©
Lietuvos muzikos scenoje žinoma talentinga atlikėja ir dainų autorė Justė Kraujelytė prieš metus pristatė svarbiausią įvykį per savo 20 metų muzikinę karjerą – išleido debiutinį albumą „Therapy“. Dideliais žingsniais savo keliu ji žengia ir toliau – debiutavo nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje ir šiuo metu ruošiasi antrajam albumui.
Dainininkės kūryba – apie vidinį pasaulį, gyvenimiškas temas, nepatogumus. „Labai norėjosi viską iškalbėti: ką skauda, kas rūpi. Buvau visiškai susitapatinusi su tuo, ką darau. Ne kūriau, o gyvenau pirmąjį albumą“, – sako Justė.
Intensyvioje dienotvarkėje ji rado šiek tiek laiko pokalbiui apie solinės karjeros pradžią, debiutinį albumą. Atsakė, kodėl pasirinko terapijos temą ir ko tikisi iš klausytojo. Atvirai papasakojo apie darbo užkulisius, kūrybinį procesą ir su kokiais sunkumais jame tenka susidurti.
„25 savaitės“ – kūrinys, kurį išleidai kaip Justė Kraujelytė prieš 5-erius metus. Ar tai ir buvo tavo solinės karjeros pradžia?
Prasidėjo viskas dar vaikystėje, nes apie 10 metų praleidau vokaliniame džiazo ansamblyje KIVI. Po mokyklos baigimo praktiškai visos kolektyvo merginos nusprendė rinktis „rimtus“ mokslus, aš, žinoma, irgi labai norėjau būti „rimta“. Studijuodama VU teisę gaudavau pasiūlymų dainuoti kaip back vokalistė, buvome subūrę teisininkų bandą, tad visai nuo muzikos neatsitraukiau. 2-ame kurse prisijungiau prie išprotėjusios gipsy punk grupės „Gogol Bordello Tribute LT“, o rašydama magistrinį darbą pagaliau visiškai supratau, kad vargu, ar „užaugusi“ būsiu teisininke. Paraštėse prirašydavau dainų tekstų, vakarus leisdavau bohemiškai.
Vėliau su muzikantu Luku Norkūnu sukūrėme Norah Jones koverių projektą. Tuomet tik pasvajodavau apie savą kūrybą, klausdavau savęs, kaip, iš kur, kokiu būdu surinkti grupę, kas manim patikės. Kai dabar pagalvoju, tai visi tie metai buvo pilni daugybės pažinčių, kurios vedė link kitų pažinčių ir atsitiktinumų – toks tinklas ir keista dėlionė, kurią supranti tik dabar prisiminus visas patirtis.
Pirmas apčiuopiamas žingsnis savo kūrybos link buvo „Midnight blue“ – ją dėliojome po vieną akordą kartu su Žygimantu Skvarčevskiu. Na, o tada 2015-ųjų Naujųjų išvakarėse iš „Gogol Bordello Tribute LT“ gitaristo gavau pasiūlymą kurti grupę. Vieni atsivedė savo draugų, tie draugai dar kitų draugų. „Netikėtus svečius“ vienu metu sudarė net 9 žmonės! Grojome savo įvairialypę muziką su keistomis struktūromis, su daugybe nuomonių ir įtakų, nors nei vienas iš mūsų net nebuvo „tikras“ muzikantas. Visi buvome studentai iš visiškai ne meno specialybių – viena vertus, labai žemiški, kita vertus, visiškai neturintys įsivaizdavimo ar išankstinių nuostatų, kaip ir ką reikėtų daryti. Suderinti tiek skirtingų nuomonių ir norų buvo labai sudėtinga užduotis.
Ilgai ir labai skaudžiai išgyvenau grupės byrėjimą, visus taip ir neišleistus albumus, bet tikriausiai būtent tai paskatino žengti į solinę karjerą. Nusprendžiau, kad reikia išbandyti sėkmę TV projekte „Lietuvos balsas“, po jo pasirodė „25 savaičių“ singlas, kurį išleidau kaip tam tikrą pareiškimą apie solinės karjeros pradžią. Atsirado grupė OKATA, iki šiol su dalimi „Netikėtų“ grojame projekte BEATS, su Sauliumi sukūrėm elektroninės muzikos duetą „Pluie de Cometes“. Bet dainos mano galvoje neatitiko nei vieno iš projektų, kuriuose buvau, koncepcijos.
Manau, kad sukaupiau daug patirties ir tikriausiai išbandžiau beveik visus muzikos stilius ir amplua, bet tarp tų daugybės veidų vis klausiau, kas yra Justė – ta tikroji. Kokia aš esu, kai esu viena, kas man svarbu, kokia mano tema, apie ką noriu kalbėti. Dabar suprantu, kad tam, jog pagaliau surasčiau atsakymus, reikėjo visos įvykių sekos, visų patirčių. Ir pavargti. Džiaugiuosi, kad per savo sceninius metus sukaupiau daugybę draugų, partnerių, pažinčių, atradau naujų ir artimų – dabar jaučiuosi stipri, nes mane supa žmonės, su kuriais drąsu įgyvendinti sumanymus.
Kaip jauteisi išleidusi savo debiutinį albumą „Therapy“?
Visąlaik, gyvenant kūrybiniame procese, dar tik nedrąsiai svarstant apie tai, kad būtų galima judėti link albumo, man jis atrodė didelė mistika ir kažkas tokio. Vos ne gyvenimo prasmės išraiška rezultate – tarsi šitą pasiekus jau atsipalaiduosiu, palengvės ir akmenys nukris. Be abejo, taip nenutiko. Proceso metu dažnai turėjau sau priminti, kad pasimėgaučiau, kad aš tik bandau, kad pamatysim, kur tai nuves, kad klaidos nėra katastrofa. Kūrybinis procesas buvo visoks. Kartais maniakinis, kai užmiršti viską pasaulyje, kartais su trukdžiais: dideliais, emocine prasme sunkiai pakeliamais. Atrodydavo, kad taip nesklandu todėl, kad nelemta. Kur yra riba, kada reikia jau pasiduoti, o kada mušti kiaurai sieną? Kaip tikinčiai P. Coelho „Alchemiko“ žodžiais, kad „visata padeda tiems, kurie eina savo keliu“, tikrai norėdavosi staugti iš nevilties.
Džiaugiuosi dėl to, nes procese daug sužinojau apie save, pamačiau savo ribas, lūžio taškus. Galų gale supratau, kad man labai daug džiaugsmo kelia vizualinės koncepcijos ir apskritai koncepcijos kūrimas kaip būdas pamatyti visumą. Supratau, kad visų pirma turi būti bendra vienijanti temai ir kad pirmiausia reikia pradėti nuo klausimo, kodėl ir ką noriu pasakyti, kodėl tai turėtų būti svarbu. Labai norėjosi iškalbėti, ką skauda, kas rūpi. Per visus interviu atrodydavo, kad niekada neišsisemsiu – galėjau paaiškinti kiekvieną smulkią detalę iš „Therapy“, buvau visiškai susitapatinusi su tuo, ką darau. Ne kūriau, o gyvenau albumą.
Bėda ta, kad jis buvo visiškai karantininis – kurtas vykstant tiek asmeninėms sudėtingoms problemoms, tiek pasaulinio masto siaubingiems reiškiniams, absoliučiai negalint prognozuoti, kas iš viso to bus. Po pristatymo koncertų keliavom tiesiai į antrą karantiną. Buvau tam pasiruošusi, bet normalu, kad vietoje pakilimo išgyvenau stiprų nusivylimą. Nes kas iš to? Tarsi paleidau albumą į niekur, pati dėl savęs. Bet ar tikrai ne pati dėl savęs? Gal tokia ir yra pagrindinė mintis.
Po albumo išleidimo supratau, kad čia tik kelio pradžia – kad idėjos ir klausimai, matyt, nepasibaigs ir neverta dėl to nerimauti. Kad tai nebuvo vien tik ambicija. Taip pat atėjo atsipalaidavimas. Dabar galiu ramiai keliauti su „noriu – darau, noriu – ne“. Be įtampos, kad kažką kažkam privalau įrodyti.
Papasakok, kaip sekėsi solinio albumo įrašymas.
Kūrybinis procesas užtruko apie metus. Iš pradžių buvo planuotas EP iš 5-ių dainų, bet ištikus pandemijai pavasarį teko viską nukelti. Tada pradėjau galvoti, kad rudenį galėčiau išleisti visą albumą. Dar geriau – laimėjau laiko! Visas dainas man padėjo kurti muzikos prodiuseris Bjørn Holmesland – džiaugiuosi, kad galėjome kartu skirti daug dėmesio detalėms. Neslėpsiu, būdavo ir baimės, kai gauni demo įrašą ir atrodo, kad viskas skamba ne taip, kaip tavo galvoje. Kai kurių idėjų reikėjo sumažinti ar apskritai atsisakyti, pavyzdžiui, 5-ių skirtingų back vokalo partijų viename priedainyje, nes paprasčiausiai tai būtų buvę per sudėtinga. Esu užsispyrusi, mėgstu „užsiciklinti“, kartais galiu apsiverkti, kad nėra taip, kaip noriu – pasakymas „taip niekas nedaro“ arba „taip bus negerai“ man nėra joks rodiklis. Taip niekas nedaro? Puiku, bus originalu! Džiaugiuosi, kad radome kompromisą, kuris tenkino visus. Po kažkiek laiko jau nebegali atsiminti, kokia buvo pirminė idėja, ir viskas atrodo taip, kaip ir turi būti. Todėl visiems perfekcionistams ir negalintiems pabaigti darbo, nes „viskas ne taip, kaip mano galvoje“, dabar rekomenduoju strategiją „ir taip gali būti“. Labai atpalaiduoja ir įneša į procesą žaidimo jausmo, kas tikrai svarbu kūryboje.
Ką reiškia albumo pavadinimas?
Terapija. Be abejonės, jis apie vidinį pasaulį, psichinės sveikatos klausimus. Visos dainos turi ir tam tikrus atitikmenis, susijusius su į psichoterapiją neretai atvedančiais išgyvenimais, būsenomis, vertinimais. Visos jos buvo ir mano gyvenime svarbios temos. Pavadinimas kažkada gimė kaip „aha“ akimirka. Neradau tikslesnio žodžio tam apibūdinti, jis savyje talpina labai daug.
Ko tikiesi iš klausytojo?
Geriausia būtų nesitikėti nieko. Apskritai, manau, kad būtent kažko tikėjimasis mus visus varo į nuolatinį skausmą ir frustraciją. Juk negalime prognozuoti, valdyti kitų žmonių ir jų minčių – vargiai su savimi pačiais susitvarkome. Bet jeigu galiu pasvajoti, tai norėčiau, kad klausytojus tai pažadintų, paskatintų domėtis ir rūpintis savo, savo artimųjų psichine sveikata. Gerai, kad jau vyksta pokyčiai, daug drąsiau kalbama nepatogiomis temomis, kreiptis pagalbos jau nebėra kažkoks tabu ar gėdingas reikalas, bet tikrai taip mano ne visi. Savo muzikos paskirtimi tikrai laikau atvirumą ir labai asmenišką dialogą su klausytoju. Norėčiau klausytojo, kuris ateina ne vien paklausyti muzikos, bet pagalvoti, pabūti su savimi. Norėčiau, kad mano muzika virstų tam tikra dėmesio sau, savo vidiniams išgyvenimams forma ir priemone. Aš savo muzikoje noriu ne linksminti, o tam tikra prasme, kad ir kaip gal keistai tai skamba, gydyti arba leisti būti su tomis emocijomis, kurios yra.
Daugelyje interviu akcentuoji norą garsiai kalbėti ir padrąsinti kitus kalbėti apie nepatogias temas: psichikos ypatybes, emocijas, išgyvenimus, tam tikrus nukrypimus, kurie visuomenėje yra priimami kaip nenormalūs ar net slepiami. Ar tau pačiai teko lankyti terapiją? Kodėl tai svarbu?
Niekada to neslėpiau – iš tikro visai neseniai užbaigiau asmeninę psichoterapiją, o šiuo metu jau pati studijuoju mindfulness ir kognityvinės terapijos pagrindus, sieksiu vieną dieną padėti kitiems. Terapija atnešė labai daug pozityvių dalykų į mano gyvenimą ir leido stipriau susipažinti su savimi. Kai ką išspręsti, su kai kuo susitaikyti, bet iš esmės be jos tikrai nebūtų atsiradęs šis muzikinis albumas ir dar daug svarbių įvykių mano gyvenime. Terapija man leido išdrįsti labai daug, ir tai, be abejo, buvo susiję su tuo, kad atsirakino tai, kas buvo paslėpta po baimėmis ir nepasitikėjimu, vaikiškais rėžimais, kurie trukdydavo siekti savo tikslų, nepaisant to, kad išoriškai visada buvau labai veiklus žmogus, tikras „human doing“. Studijų metais teko išgyventi depresiją, gydytis vaistais, puikiai suprantu, ką reiškia nugrimzti į liūdesį ir nematyti išeičių. Turiu tam tikrų ypatybių, kurios, viena vertus – normalios ir savos, kita vertus, daliai visuomenės nepriimtinos ir kankinančios mano artimiausius žmones. Nepatogios, taip sakant. Tik lankydama terapiją sugebėjau leisti sau būti ir priimti save, pradėjau žvelgti į gyvenimą kažkaip išmintingiau.
Manau, kad tai labai svarbu ir dėl psichinės higienos. Mums vis dar atrodo, kad pas odontologą eiti yra normalu ir būtina, o štai į psichologą kreipiasi žmonės tik tada, kai jau visiškai nebesusitvarko su savo būsena. Sakyčiau, tai šiek tiek siauras požiūris. Gerai, jei visi turime saugią artimą aplinką, gerų draugų, su kuriais galime būti atviri, gerai, jeigu iš esmės esame savo pusėje. Bet yra daugybė žmonių, kurie tikrai kamuojasi ir gyvena įstrigę sudėtingose situacijose. Labai norisi kalbėti ir per savo pačios pavyzdį rodyti, kad visi išgyvenimai yra reikalingi, kad mes galime keistis, augti ir tam tikra prasme būti geresni.
Kodėl nusprendei dainuoti anglų kalba?
Nepavadinčiau to labai sąmoningu sprendimu. Taip išgirdau, taip susidėliojo pirmasis albumas. Neslėpsiu, kad yra kažkokios baimės dirbti su gimtosios kalbos žodžiais. Man labai nepatinka netaisyklingas tarimas, kai „ė“ virsta „e“ ir panašiai. Vadinasi, tam, kad skambėtų, reikia ypatingo atidumo ir dirbti su tekstu kaip juvelyrui. Turiu lietuviškų tekstų ir mano naujame albume „Nejausmas“, kurį ketinu pristatyti pavasarį tikrai bus dainų lietuvių kalba, visai netrukus ketinu išleisti dainą lietuviškai. Ar dainuojant angliškai yra slaptas lūkestis kažkada pajudėti tarptautine linkme? Norėtųsi apie tai svajoti, bet šiuo metu tikrai dar nedrąsu. Vyksta amžinoji diskusija, ar tikrai galime drįsti dainuoti kitomis nei gimtąja kalba, kai girdimas akcentas. Pati dėl to stipriai išgyvenau, bet kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad akcentas taip pat yra ir kažkoks išskirtinumas, kad tai visiškai natūralu ir nereikia bėgti slėptis, nes kažkas kažkam netobula.
Kaip atsirado „Stormy waters“?
„Stormy waters“ mintyse gimė labai seniai ir jos išleidimas užtruko gal 2-us metus. Joje norėjosi užfiksuoti visas stiprias emocijas ir išgyventus depresijos epizodus. Labai stipriai jaučiau tą dainą, negalėjau jos tiesiog padėti giliai į stalčių. Po jos išleidimo daug pažįstamų atsiliepė, kad kažkas toje dainoje tikrai yra, kad emocija, muzika, tema yra vienybėje. Įdomu tai, kad vaizdo klipą kartu su Elena – drauge, kolege ir mano visų vaizdo klipų režisiere – filmavome dar net neturėdamos galutinės dainos versijos. Tik idėją ir tekstą. Visiškai eksperimentavom, leidom žalius dūmus mano šeimos sodyboje, o kadruose žiopčiojau tekstą, nors net nebuvo aišku, kaip daina skambės! Viskas buvo labai spontaniška. Filmavome vasaros pabaigoje, o prodiusavimo darbai vyko tik ateinančią žiemą. Ilgai dirbom su vaizdo klipo postprodukcija ir pagaliau tik po metų, prieš pat Kalėdas, dainą išleidau. Būsena, kai viskas trunka taip per ilgai, per sunkiai ir, atrodė, neišsprendžiamai, tikrai jau buvo šalia. Matyt, tiesiog norėjosi žengti kažkokį žingsnį ir pabaigti. Tuo metu tikrai buvo labai emociškai sunkus laikas mano šeimai, kabinausi į dainos leidimą kaip į viltį, kad galiu kažką kontroliuoti savo gyvenime. Esu žmogus, kuris mėgsta pabaigti darbą – negaliu pakęsti neapibrėžtumo ir visokių palaidų besitęsiančių galų. Daugelio metų patirtis su grupe, kai niekaip negali pabaigti įrašų, niekaip neprieini kažko apčiuopiamo, kėlė įtampą, kad šįkart negaliu pasiduoti. Pamenu, atėjau pas Ievą, kuri padeda organizaciniais ir komunikaciniais reikalais, sakau: „Būk mano vadyba“. O ji man atgal: „Juste, tai gal tada kokį EP pavasarį? Nes kas iš tos vienos dainos?“. Taip viskas ir prasidėjo. „Stormy waters“ man kažkaip leido pajausti kryptį, kuria norėčiau judėti toliau, suprasti, koks yra mano balsas, ir pradėti kalbėti apie psichikos sveikatą apskritai.
Ne kartą esi minėjusi, jog nėra geresnės būsenos už ramybę. Kada jautiesi ramiausia?
Ramybė yra kaip tikslas. Kai kam jis yra laimė, bet pritariu minčiai, kad ši kiek pervertinama. Tai šių laikų manija. Visi dabar privalo kasdien jaustis laimingi, nes jeigu atsiranda kitokių emocijų – kažkas ne taip. Ramybė man labai skaidrus jausmas, daug stabilesnis, lėtas, ne veltui akcentuojamas ir daugelyje religijų. Nuraminti protą nėra taip jau lengva. Ją išgyvenu, kai rūpinuosi savimi ir leidžiu sau lėtai būti, pamatyti, išgirsti, gėrėtis paprastais dalykais, pavyzdžiui, vaikščiodama po mišką, lėtai pusryčiaudama, skaitydama, būdama su mylimais žmonėmis ar tiesiog stebėdama vaizdus už lango. Žinoma, ramybė aplanko, kai gali sau pasakyti, kad įdėjai visas pastangas ir nuoširdžiai stengeisi, įsitraukei tiek, kiek šiuo metu tau yra įmanoma. Esu nerimastingas žmogus, todėl retas akimirkas, kai viduje ramu, labai stipriai vertinu, bet pastebiu, kad su vidiniais pokyčiais tos ramybės atsiranda vis daugiau. Tai visai ne apie lėtesnį tempą ar poilsį, tai daugiau apie atsparumą iššūkiams ir gebėjimą suprasti bei tvarkytis su savo emocijomis.
„Like they say or do“ – kitas tavo solinis darbas, kuris kalba apie savęs matymą per primestas autoritetingas nuomones, apie bandymą tilpti į negailestingus standartus. Kartu tai ir kūrinys apie išsilaisvinimą, atsiribojimą nuo spaudimo būti tokiu, koks nesi. Ar dažnai tenka jausti spaudimą iš aplinkinių?
Negaliu pasakyti, kad gyvenu didžiuliame spaudime iš aplinkinių – jį susikuriu pati sau. Įdomu tai, kad dažnai patirtys, tarkime, vaikystėje, virsta vidiniu balsu, vidiniu kritiku, kuris spaudžia stengtis tiek, kiek realiai yra nebeįmanoma. Kiekvienas po tokį turime savo viduje – skirtingą, nulemtą to, kokie esame mes, to, su kuo susidūrėme, kai formavomės. Anksčiau esu patyrusi visokių raginimų kažką kažkaip daryti: kurti tam tikrą muziką, kažkaip atrodyti arba atsisakyti kažkokių savo veiklų, nes reikia rinktis vieną. Tikrai esu patyrusi spaudimo ir susirasti normalų darbą arba šiaip, pavyzdžiui, būti normalia. Niekada nenorėjau to klausyti ir tam paklusti. Daug girdėjau ir iki šiol girdžiu pasakymų „tiek daug čia tų projektų“, „backus visiems dainuoji“, „oi, kaip tau sunku bus išlipti iš backo etiketės…“. Tai aišku, kad nervina, tai aišku, kad imi į širdį! Atrodo, kad kažkam turi dabar įrodinėti, kad išlipsi. Bet pati suvokiu, kad tikrai niekam nieko neprivalau, žinau, ką darau, nelabai man svarbu, kas kaip visa tai vertina. Manau, kad labai palengvėja supratus, kodėl ir apie ką nori kalbėti. Tada visai nelieka vietos strategijoms ir apmąstymams, kaip čia dabar atsikratyti vienos ar kitos etiketės, nes tiesiog nebeskiri tam jokio dėmesio ir koncentruojiesi į kūrybinius sumanymus. Dar būna toks nebylus spaudimas per nepasakymą, per nutylėjimą, kai jaučiamas tarsi nuvertinimas ar nurašymas. Suprantu, kad požiūris į tai tikrai priklauso nuo jautrumo lygio, bet negaliu sakyti, kad visai manęs neveikia.
„Stars“ – tai istorija apie vidinį virsmą, išsikraustymą iš proto, perfekcionizmą. Dainoje kalbi apie scenos žmogaus baimes. Kokios yra tavo baimės? Kaip su jomis tvarkaisi?
Mano viena didesnių baimių yra nusivilti ir įdėjus didžiules pastangas suvokti, kad visa tai buvo veltui. Anksčiau labai bijojau klaidų ir visokio broko, bijojau, kad mane demaskuos, jaučiausi nuolatos nepakankama visose srityse. Pamažu tai rimsta, nes daugiau galvoju apie procesą, kad viskas tėra kažkokio didesnio paveikslo dalis, ir negali žinoti, kur tai nuves. Labai gera būti mokiniu ir vis mokytis kažko naujo, matuoti tobulėjimą tik pagal savo pastangas ir save ankstesnę.
Postmodernizmo kūdikiams dar labai būdinga ir FOMO, fear of missing out – su ja labai padeda tvarkytis sąmoningas pasirinkimas kurti turinį ir koncentruotis į savo veiklą, mažinant socialinių tinklų ir šiaip informacijos kiekį kasdienybėje. Tai, kas svarbu, tikrai vienaip ar kitaip mus pasiekia, tad neverta baimintis, kad kažką pražiopsosi. O jeigu ir taip? Gal tai nėra taip svarbu ir būtina. Turiu prisipažinti, kad šiuo metu labai pradėjau bijoti ligų ir senatvės, nes tai darosi vis aktualiau. Varydama maksimaliu režimu ir visiškai nepaisydama kūno poreikių nuolat kybai ant perdegimo ribos, o ir veidas nejaunėja, kad ir kokia tai atrodytų tuštybė. Gerai suprantu, kad laikas ir energija yra riboti, todėl užuot baiminusis reikia imtis veiksmo arba keisti požiūrį. Tikriausiai tam, kad susitvarkytum su baime, reikia jai pažiūrėti į akis ir leisti tam įvykti, nes kitą kartą jau ne taip baisu. Dabar, kai dėl kažko jaudinuosi ar bijau, visada taikau sau tokį metodą – nusipiešiu, kas gali būti blogiausio ir tada jaučiuosi pasiruošusi susidurti su tuo, nes, tikriausiai, sunkiai pakeliama yra nežinomybė, o kai turi ir blogiausią scenarijų omenyje, nebebaisu.
Nuotrauka – Monikos Švilpaitės ©
Koncertavai ir kūrei kartu su grupėmis: OKATA, „Pluie de Cometes“, „Netikėti svečiai’“, „Gogol Bordello Tribute LT“, „Colours“. Bendradarbiauji su muzikiniais projektais BEATS, „Big Balagan Band“, „Breakfast for Two“, „Mademoiselle chante le blues“ ir „3 in Jazz“. Kaip vertini kūrybą grupėse ir individualiai? Kuris variantas arčiau širdies?
Man abu variantai labai skirtingi. Žinoma, kad daug lengviau sprendimus priimti vienam, kita vertus, visa atsakomybė, baimės ir nerimas kyla taip pat vienam. Kartais nežinau, ką daryti, ir baisiausia, kad nėra su kuo pasitarti, nes visi patars iš savo kampo arba siūlys daryti taip, kaip jaučiu ir noriu. Tada būna tikrai sunku. Iš kūrybinės pusės gal kiek vientisiau, kai esi vienas. Darbas komandoje, grupėse, projektuose yra daug energingesnis, jame tiek skirtingų norų, įtakų, minčių, kad idėjos visai kitaip verda, gaunasi tokia bendra „sriuba“. Labai vertinu susitikimus, pažintis, žmones, kurie atsiranda gyvenime ir tampa savi, tuos, su kuriais patiri daug sceninių ir kūrybinių patirčių – šis santykis yra labai atviras ir artimas, matome vieni kitus palūžusius, euforijoje, išsisėmusius, dalijamės savo patarimais, o kartais tiesiog kartu leidžiame laiką ar švenčiame mažas pergales. Ilgai jaučiausi nevisavertė, nes neturėjau savo chebros paauglystėje. Džiaugiuosi, kad suaugusi dabar turiu tiek chebrų, kad vienatvė tikrai nekankina. Bendravimas tikrai mus daro pačius įdomesniais, plečia požiūrį, moko pakantumo, išgirsti kitą.
„Netikėtuose svečiuose“ gimdavo daugybė dainų per repeticijas kaip jam sessions, visi prisidėdavo savo motyvu, melodija, akordu, ritmu. OKATOJE turimėjome tokį konkretesnį darbų pasidalijimą, daugiau struktūros. Su Sauliumi „Pluie de Cometes“ kuriame tiesiog iš pasimėgavimo, tai kaip hobis, poilsis. Praktiškai kas repeticiją galim sukurti po dainą, nes daug metų grojame kartu. Nujaučiame, kur kas turi judėti, kaip turėtų skambėti, duodame sau labai daug laisvės improvizuoti, o tik tada dėliojame kažką konkretaus, aplipdome. Darbas grupėse tikrai mane stipriai praturtino kaip žmogų, esu labai dėkinga ir laiminga turėdama tiek galimybių būti ir kurti su talentingais žmonėmis ir vis susipažinti, atrasti naujus.
Papasakok apie įsimintiniausią muzikinį projektą, kuriame teko dalyvauti.
Visi muzikiniai projektai, kolaboracijos, programos, atlikėjai, su kuriais susipažinau ir bendravau – visa tai yra tikrai stiprios, skirtingos ir labai ryškios patirtys. Myliu visas grupes, su kuriomis koncertuoju dabar, kurių dalimi buvau. Tikriausiai, kaip amžinai svajojusiai būti aktore, viena įsimintiniausių patirčių buvo dar dainuojant vokalinėje grupėje KIVI, kai kartu su grupe „Antis“ kūrėme muzikinę utopiją, kurią režisavo Jonas Vaitkus, sceninius kostiumus kūrė Sandra Straukaitė ir dar labai didelė profesionalų komanda. Pamenu, kaip stipriai ruošėmės, repetavome, visas aktorines užduotis ir savo pačios kurtą vieną pagrindinių personažių, šokančią Izadoros Dunkan šokį pagal jos sukurtą techniką. Tai buvo darbas teatre ir iki šiol pamenu visą tą magiją. Po to ne kartą teko kurti vaidmenis studentų MIDI „Roko operose“, labai įsimintinas buvo jaunos advokatės vaidmuo – pamenu, kaip stipriai buvau įsigyvenusi į savo personažą, kaip karštligiškai dirbdavau visus savaitgalius. Tai buvo nuostabi patirtis, kuri atvėrė dar kitą, visai naują suvokimą apie sceną. Tikrai labai norėčiau kažkada sudalyvauti miuzikle, roko operoje – tai labai deginantis, jaudinantis ir kartu stiprus patyrimas, kuris padeda susipažinti su savimi. Manau, kad tai daug stipriau nei koncertas, čia veikia kur kas didesnis energetinis laukas.
Kas tavo kūryboje gimsta pirmiau: melodija, dainos tekstas, vaizdai?
Dabar dažnai viskas gimsta kartu, bet dažniausiai yra kažkoks muzikinis motyvas su pora žodžių, kuris išauga į priedainį ar posmelį, tada tampa aišku, apie ką visa tai bus, tada – vaizdinys. Šiuo metu kiekvieną motyvą jau lydi kažkoks kadras, scena, spalva, nuotaika. Užtenka vienos detalės, o iš jos jau pamažu lipdau kokį nors koliažą. Neretai labai vizualiai matau muziką, man patinka kurti konceptus, pagrįsti idėjas filosofiniais, kultūriniais kontekstais, įvaizdžiais. Toks pakankamai analitinis darbas ir tik jį atlikusi ir galinti parašyti po monografiją (juokiasi) iš kiekvienos dainos jaučiuosi, kad ją išpildžiau.
Koks yra tavo didžiausias profesinis siekis?
Svajoju rengti konceptualius pasirodymus, į juos įtraukti performanso meną, sujungti skirtingas disciplinas. Kas metus arba dvejus pristatyti muzikinį albumą su vis nauja tema ir koncepcija. Labai norėčiau kurti muziką teatrui. Jis – mano didžiausia neišsipildžiusi svajonė. Be abejo, kaip ir kiekvienas muzikantas, galiu svajoti apie koncertinius turus ir didelius pasirodymus, tačiau viduje jaučiu ir tarsi pasąmoningai žinau, kad mano kelias yra ne didelėse miniose, o labai nišiniuose ir mažuose koncertuose, kuriuose galėčiau kiekvienam klausytojui pažiūrėti į akis.
Didžiausias profesinis siekis visgi yra sukaupti patirties, išminties ir daug vidinio turinio, kuris galėtų tapti formomis ir pasakojimais klausytojams. Tiesiog nesustoti ir kurti kokybišką, vertingą meną. Svajoju daugiau susipažinti su įvairesnėmis meninėmis raiškos priemonėmis ir labiau gebėti kurti muziką pati, pasitelkdama mažiau pagalbos. Ieškoti savo skambesio, ryškesnio individualumo. Mane taip pat labai domina psichologijos studijos ir praktikos, svajoju tai dar stipriau susieti, dėl to tikiuosi, kad vieną dieną galėsiu daugiau prisiliesti prie performanso ar bent jau vaidybos meno.
Scenoje jau esi daugiau negu 20 metų. Kaip įsivaizduoji save ateityje?
Esu įsitikinusi, kad tai, ką įsivaizduojame, kartais visai nėra tai, ko norime ar ko mums reikia. Jei nuoširdžiai, po dar 20-ies metų savęs scenoje nelabai įsivaizduoju. Tikriausiai bandysiu įveikti savo vaikų paauglystės keliamus iššūkius, galbūt auginsiu morkas kaime, galbūt rašysiu knygą. Bet tikrai matau gyvenimą ir veiklas, susijusias su kūrybiškumo puoselėjimu. Jau 4-ius metus esu viena iš meninės studijos „Scenos menų fabrikėlis“ įkūrėjų – kartu su nuostabių merginų kolektyvu rengiame stovyklas, muzikinius būrelius vaikams, pamažu vis labiau tampu mokytoja ir jaučiu pilnatvę šioje veikloje. Norisi gilintis, kurti, pasinerti į tai. Tikiu, kad vieną dieną iš to išaugs mokykla. Kadangi šiuo metu taip pat stipriai svarstau apie psichologijos studijas, visai gali būti, kad ateityje su klausytojais susitiksiu kaip terapeutė, kuri kažkada apie tai kalbėjo scenoje! Jaučiu didelę trauką mokyti ir gydyti.
Vienaip ar kitaip, peržvelgusi pastaruosius 10 metų savo profesinės veiklos, suprantu, kad tikriausiai ateitis bus tokia pati dinamiška. Dabar mokausi žiūrėti į visas patirtis sakydama sau: „Bet kokia bus įdomi gyvenimo istorija!“. Kad ir ką veiksiu, tikiuosi dar stipriau susipažinti su savimi, pasauliu, kurti artimus ir tikrus santykius, gyventi pagal savo vertybes ir sukaupti išminties.
Kas klausytojų laukia netolimoje ateityje?
Ar ruošiu kažką naujo? Tikrai taip. Dar judėdama prie „Therapy“ pabaigos jau galvojau apie tai, kad noriu tęsti savo temas, gilintis stipriau, ir kad tikrai yra daug dainų idėjų, kurių neįdėjau į debiutinį albumą. Įdomu tai, kad praktiškai visos dainos bus naujos ir sukurtos antro karantino metu, kai labai stipriai išgyvenau nerimo jausmą, fizinius pojūčius ir visišką išsekimą. Supratau, kad tai bus mano naujo darbo esminė idėja. Šiuo metu visapusiškai gilinuosi į nerimą, su juo susijusius sutrikimus, savipagalbos būdus, jau išleidau porą singlų iš ateinančio EP „Nejausmas“ ir esu suplanavusi ne tik vaizdo klipus ir dainų išleidimą, bet taip pat ir labai netradicinį tarpdisciplininį koncerto pristatymą vienoje iš Vilniaus galerijų. Praėjusį rudenį įkūrėme trijų moterų atlikėjų susivienijimą „pati pasidariau“, kartu su Gina Shee ir Petunija rengiame bendrus koncertus, turime kūrybinių sumanymų, kolaboracinių idėjų, planuojame leisti savo tinklalaidę. Jaučiuosi nepaprastai įkvėpta ir stipri, būdama tokių ryškių ir įkvepiančių moterų draugijoje, tai suteikia labai daug motyvacijos judėti pirmyn. Vasario mėnesį kviečiu susitikti su mumis Vilniaus knygų mugės muzikos salėje. Šiuo metu dalyvauju Eurovizijoje ir ruošiuosi naujų dainų leidybai ir labai tikiuosi susitikti koncertuose, jeigu tik pavyks susidoroti su sudėtinga pandemine situacija.
