Nuotraukos: „Menų spaustuvės“ archyvas.
„Baigęs aktorystės mokslus, supratau, kad nelabai turiu kur vaidinti. Teatre man kažko trūko, todėl nusprendžiau kurti kitokį spektaklį, – apie posūkį į režisūrą kalba debiutinio spektaklio „Vaikystė“ režisierius Karolis Vilkas, – Besimokydamas pas O. Koršunovą išmokau teatre kurti savo taisykles.“ Iš tiesų, spektaklis „Vaikystė“ nepanašus į tai, ką matome tradicinio teatro scenoje. Istorija čia pasakojama asociatyviais vaizdais paremtu pasakojimu, kuris šiandienos vaizdų kultūroje žmogui tapo daug artimesnis, nei įprastas linijinis siužetas. Spektaklis, apsistojęs po „Menų spaustuvės“ stogu, čia pirmą kartą bus rodomas spalio 27-tą dieną.
Jokių varginančių kalbų
Spektaklyje, kuriame ištariama vos viena frazė, vaizdų ir garsų pagalba pasakojama istorija apie žmogų, kuris kiekviename savo gyvenimo žingsnyje labai bijo numirti, vedamas to jausmo nepasirenka geriausių sprendimų ir tik dar labiau skęsta gyvenimą pasiglemžiančioje baimėje. Nors „Vaikystė“ ir turi siužetą, režisierius teigia, kad visas spektaklio prasmes žiūrovas turi atrasti pats. Jis siekia, kad žiūrovui stebėti spektaklį būtų tiesiog įdomu, prasmė būtų perteikiama vaizdu, o interpretacijos gimtų iš bendros atmosferos jausmo. „Noriu, kad visi tiesiog „pagautų“ bendrą pojūtį, kad visi pasinertų į savo mintis ir tiesiog patirtų tai, ko neišeitų pasakyti.“ – sako spektaklio režisierius.
Kviečiami ir tie, kuriems nusibodo teatras
„Vaikystės“ pavadinime slypi gana paprasta prasmė – visiška laisvė. Tokia laisvė, kokią jaučia vaikas, kai vis dar gali rinktis – priimti ar nepriimti jam primetamas gyvenimo taisykles. Toks yra ir pats spektaklis – nesistengiantis žiūrovui įteigti nieko konkretaus, nepersmelktas sudėtingu simbolizmu ir kiekvienam žiūrovui paliekantis tiek, kiek jis pats pasiruošęs priimti. Paklaustas, kam visgi skirtas šis spektaklis, režisierius neabejodamas atsako, kad visiems – „Spektaklis tiks net ir tiems, kurie į teatrą neina, nes bijo, kad bus nuobodu, kad nesupras užslėptų minčių. Noriu parodyti kitokį teatro veidą, kur viso to tiesiog nėra.“
