Nuotraukos – Matthias Baus ©
Iš bavarijos kilęs dainininkas Davidas Steffensas mėgaujasi savo vasara Zalcburge – mieste, kuriame jis praleido savo studijų metus. Šį kartą jis yra Zalcburgo festivalio dalyvis, pasirodantis net trijose operos produkcijose ir į festivalio sceną lipa kone kasdien. D. Steffensas pirmą kartą Zalcburgo festivalyje pasirodė 2012 metais, kaip jaunųjų dainininkų projekto dalyvis. Ir vis tik jo pagrindinis karjeros kelias tiesiasi Vokietijoje, operos teatruose „Stadttheater Klagenfurt“ ir „Württembergisches Staatstheater Stuttgart“. Jis yra dainavęs tokiuose operos teatruose kaip Teatro Real Madrid, the Deutsche Oper am Rhein, the Volksoper Vienna, the Opéra national de Lyon ir pan. Muzikologė Ona Jarmalavičiūtė kalbina dainininką David Steffensą, šis dalinasi savo mintimis apie šių metų Zalcburgo festivalį, trijų operos rolių paruošimą vieno mėnesio bėgyje ir paslaptingą procesą, kurio metu jis prikelia muziką naujam gyvenimui.
Šiais metais Zalcburgo festivalyje atliekate tris roles trijuose skirtinguose operos pastatymuose. Kaip viską suspėjate?
Man yra didelis džiaugsmas dalyvauti tokioje gausybėje operos pastatymų. Iš pradžių buvau paprašytas dalyvauti tik operose „Edipas“ ir „Salomėja“. O rolė operoje „Idomenėjas“ man teko atsitiktinai, likus kelioms dienoms iki generalinės repeticijos. Turėjau pavaduoti kitą dainininką ir visa ši situacija buvo gana įtempta. Pirmą kartą dirbau su dirigentu Theodoru Currentzis ir manau, jog sugebėjau jį suprasti. Dirigentas bendravo gana aiškiai ir man buvo labai įdomu stebėti, kaip jis dirba, o taip pat ir būti pasirodymo dalimi. Tai puikus jausmas.
Kaip ši patirtis skiriasi nuo dalyvavimo kitose operose „Edipas“ ir „Salomėja“?
Manau, jog visos šios operos yra labai skirtingos. Ingo Metzmacher turėjo labai ypatingą stilių, kurdamas „Edipą“. Tai įdomus veikalas, dainuodamas niekada nežinai, kaip viskas atrodo iš šono, turi tiesiog pasikliauti pačiu procesu ir tikėtis, jog finale viskas susidėlios nelyg kokia dėlionė. Nors pats ir negali įvertinti galutinio varianto. Be abejo, operos „Salomėja“ pastatymas yra labai žinomas dar nuo praeitos vasaros. Manau, jog Asmik Grigorian pasirodymas yra iš tiesų nepriekaištingas. Galėčiau apibūdinti šį pastatymą kaip labai paslaptingą, kadangi žiūrėdamas negauni jokių atsakymų. Jis kiekvieną priverčia daug galvoti, kelia nepatogius klausimus. Tai išskiria šį pastatymą nuo kitų šiandieninių operos produkcijų, kuomet eidamas į operos teatrą aiškiai žinai, kas tau bus patiekiama scenoje. Čia viskas yra klausytojų rankose, jie turi pradėti galvoti ir ieškoti atsakymų bei išeičių.
Kaip jautiesi vėl dainuodamas „Salomėją“ po metų toje pačioje salėje su tais pačiais daininkais?
Dirbu vokaliniame ansamblyje Vokietijoje, Štutgarto operos teatre. Tai didelis operos teatras su plačiu nuolatiniu repertuaru. Taigi iš vienos pusės esu pripratęs prie to, jog tie patys repertuaro kūriniai yra kartojami kito sezono metu. Bet žinoma, tai yra kitoks procesas, kai turi iš naujo atrasti savo rolės esmę ir prisiminti tai, ko iš tavęs reikalavo režisierius. Beje, šįmet mes taip pat turime pakeitimų Salomėjoje: kitas solistas atlieka vieno iš žydų partiją, taip pat yra kelios naujos rolės. Romeo Castellucci norėjo pakeisti kelias nedideles detales šių metų „Salomėjos“ pastatyme. Taigi iš kitos pusės visa tai jaučiasi kaip nauja pradžia. Prisimeni, ką darei prieš metus, tačiau sieki iš naujo atrasti visą kūrinį.
Turėjote labai nedaug laiko pasiruošti rolėms – tik kelias dienas „Idomenėjui“ ir savaitę „Salomėjai“. Kaip keičiasi procesas, kai turimas laikas yra toks ribotas?
Operoje „Idomenėjas“ pasiruošimui viso labo turėjau dešimt minučių prieš orkestro repeticiją. Tą dieną anksčiau repetavau „Edipą“, taigi aš jau buvau teatre. Gavau partitūrą, kurios anksčiau nebuvau matęs akyse, ir turėjau eiti į sceną, dainuoti. Kai turi dešimt minučių pasiruošti pasirodymui, tiesiog permeti akimis natas ir šiek tiek pasitari su pianistu, kuris man papasakojo apie muziką – frazavimą, stilių, Currentzis šio atlikimo viziją. Tokio tipo pasirodymai yra labai jaudinantys, įkrauti adrenalino. Po to jei kas paklausia – kaip praėjo pasirodymas? Tu paprasčiausiai negali atsakyti, kadangi būdamas ant scenos skiri visą dėmesį tam, ką dainuoji, esi tame momente ir nelieka laiko jokiems įspūdžiams, mintims. Neįsivaizduoju kas vyksta aplinkui mane. Tokios patirtys yra mano mėgstamiausios, iš tiesų mėgaujuosi tokiais pasirodymais.
Pasiruošimas „Salomėjai“ truko dešimt dienų. Mes pradėjome praeitos savaitės pirmadienį ar antradienį. Dešimt repeticijų iki premjeros. Be abejo, „Felsenreitschule“ salė Zalcburge yra nuolat užimta, nes joje nuolat vyksta pasirodymai, taigi originaliai šioje salėje mes repetavome labai nedaug, dauguma repeticijų vyko kitose miesto vietose. Iš tiesų neįtikėtina, kaip buvo įmanoma į salės užimtumo tvarkaraštį dar įterpti ir operos „Salomėja“ repeticijas. Pradžioje to išvis neturėjo būti, ši opera neturėjo būti statoma dar kartą, tačiau organizatoriai rado išeitį iš situacijos ir, ačiū Dievui, buvo nuspręsta sugrąžinti „Salomėją“ į sceną. Manau, jog dešimt dienų yra pakankamas laiko tarpas pasiruošti, peržiūrėti dalykus ir pamatysim, kaip viskas suskambės premjeroje šį vakarą.
Ar turite tam tikrus ritualus prieš eidamas į sceną? Net ir šiandieną – ar nėra sudėtinga duoti interviu likus kelioms valandoms iki premjeros?
Viskas priklauso nuo rolės. Nemanau, jog duočiau interviu, jei manęs lauktų labai didelė ir komplikuota rolė. Įprastai prieš koncertą stengiuosi būti atsipalaidavęs, galbūt kiek numigti popiet ir kuo mažiau kalbėti. Dabar mūsų šeimoje yra naujagimė, taigi visus savo profesinius ritualus turiu derinti prie besikeičiančių aplinkybių.
Kiek galios turi dainininkas operos pastatyme siūlyti kūrybinius sprendimus?
Viskas priklauso nuo pastatymo. Aš manau, jog dainininkai turi pakankamai daug galios priiminėti kūrybinius sprendimus, tačiau galutinis žodis, be abejo priklauso dirigentui ir režisieriui. Galbūt jie ateina su tam tikra griežta vizija savo galvoje, galbūt nori visiškai kitaip išspręsti interpretacinius dalykus. Kartais jie siekia, jog dainininkas sukurtų savo vidinį pasaulį ir turėtų interpretacinę laisvę. Kiti režisieriai kreipia dėmesį į bendrą operos vaizdą, kurios tu kaip atlikėjas negali pats pamatyti ir suvokti. Turi tiesiog pasitikėti šiais žmonėmis. Jie daug galvojo apie šią produkciją ir jie aiškiai suvokia, ko nori. Prieš pasidalindamas savo patirtimi ir dalydamas patarimus, turi visada išklausyti kokia yra režisieriaus idėja. Reikia rasti būdą kaip prie to prisitaikyti: jeigu jis kalba protingai, turi bandyti tai, ką jis siūlo, o jeigu jo idėja yra neįmanoma įgyvendinti, reikia rasti ir pasiūlyti kitą kūrybinį sprendimą. Aš darau daug meninių pasirinkimų scenoje, kurie teigiamai veikia mano balsą ir vokalo ekspresiją. Todėl manau, jog vokalistai yra dalyviai kūrybinių sprendimų priėmimo procese, tačiau žinoma, tai nėra tokia situacija, kai tu gali ateiti į sceną ir dainuoti bet ką. Visuomet vyksta dialogas su dirigentu ir režisieriumi.
Nuotrauka – Shirley Suarez Photography ©
Kaip pradedate dirbti su nauja muzikos medžiaga?
Man svarbiausia yra perskaityti ir tikrai suprasti operos libretą. Siekiu susidaryti bendrą idėją apie tai, koks tai yra tekstas, kokia istorija, kokie veikėjai. Išsiverčiu jį pažodžiui ir bandau suprasti kalbą, kadangi dauguma libretistų ir kompozitorių iš tiesų nepaprastai smulkmeniškai apgalvoja kiekvieną žodį, kuris turi būti išdainuojamas. Todėl man yra labai svarbu teisingai suprasti ir interpretuoti tekstą. Po to peržiūriu partitūrą sėdėdamas prie fortepijono ir bandau susidaryti savo nuomonę apie šią kompoziciją. Kai savo mintyse nusibraižau apytikrį eskizą apie tai, koks tai yra veikėjas ir kaip ši rolė turėtų būti perteikiama scenoje, aš nunešu visas susikaupusias idėjas savo vokalo mokytojui. Po to turi išmokti visą muziką atmintinai ir prikelti ją naujam gyvenimui. Tačiau tai ateina kiek vėliau. Jeigu turiu didelį, svarbų naują vaidmenį, stengiuosi jam pradėti ruoštis likus metams iki premjeros, jog galėčiau neskubėdamas atrasti veikėją ir auginti visą procesą palengva – nelyg kokį augalą.
Ar žiūrite į kitas operos interpretacijas?
Taip, neužsikemšu ausų prieš visus nuostabius operos pastatymus, kurie vyko prieš mane. Tuo pačiu metu siekiu nieko nekopijuoti. Kaip pirma susiformuoju idėją apie tai, kaip aš norėčiau atlikti rolę, klausausi kitų interpretacijų muzikos įrašų ir bandau pasigauti įkvėpimo, naujų detalių ir idėjų, kaip galėčiau dar labiau praturtinti savo pasirodymą.
Gal galėtumėte šiek tiek pasidalinti apie savo idėjas ir koncepcijas tų rolių, kurias atliekate festivalyje?
Vyriausiojo kunigo rolė operoje „Edipas“ atėjo netikėtai. Kai pirmą kartą išgirdau šios operos partitūrą, anksčiau nieko nežinojau apie šį veikalą ir pamilau šią muziką pirmą kartą ją išgirdęs. Ji skambėjo taip keistai, taip naujai. Vyriausiasis kunigas, mano personažas, daugiausiai veikia pirmame operos veiksme, jis vadovauja Edipo gimimo šventės ceremonijai, kuomet naujagimį džiaugsmingai sutinka Tėbų gyventojai. Mano veikėjas yra ramus, rimtas, susikaupęs ties savo ritualu. Man nepaprastai patinka šios operos muzika. Beje, mano įgyvendinamas herojus operoje „Idomenėjas“ taip pat yra vyriausiasis kunigas. Čia aš įspėju, jog mes visi esame likimo vaikai ir mes neturėtume kovoti prieš dievus. Taigi tai yra labai rimta žinutė ir labai rimtas siuntėjas, panašiai kaip ir Edipe. Salomėjos operoje arlieku penktojo žydo partiją. Jis dalyvauja žymiajame R. Strausso parašytame žydų kvintete. Šiame pastatyme buvo dirbama ties kiekvieno žydo charakteriu, jie visi buvo norimi padaryti skirtingi. Jie diskuoja apie religiją ir kiekvienas turi savo nuomonę apie susiklosčiusią situaciją. Kai kurie iš jų pyksta, mušasi ir bando įrodyti prieštaringas tiesas. Mano personažas, penktasis žydas, yra mistikas. Jis sako „galbūt mes iš tiesų nežinome kaip yra sutvarkyti kai kurie dalykai. Galbūt tai, ką mes laikome gėriu yra blogis, o tai ką mes laikome blogiu yra gėris“. Taigi šioje situacijoje aš atlieku mistišką partiją.
Kaip skiriasi procesas ruošiant mažas ir dideles, pagrindines roles?
Be abejo, į kiekvieną rolę žiūriu rimtai. Jokia pagrindinė rolė negali egzistuoti be mažų rolių ir santykių, kuriamų scenoje tarp personažų. Be abejo, žmonės nesusirenka į „Salomėją“ pasiklausyti penktojo žydo pasirodymo, tačiau tai vis viena yra svarbi visumos dalis, be kurios opera nebūtų tokia, kokia ji yra. Mažos rolės mano nuomone yra svarbios, todėl ruošiuosi joms labai kruopščiai. Galiausiai, daugiau streso sukelia mažesnės rolės, nei pagrindinės, kadangi kiekvieną kartą lipdamas į sceną nori atiduoti tai, ką turi geriausio. Kai tu esi pagrindinės rolės atlikėjas ir kažkokia detalė praslysta, tu vis dar turi gerą valandą pakeisti publikos nuomonę apie save. Taip pat gali plėtoti, brandinti savo personažą – koks jis yra operos pradžioje, kokie pokyčiai jame vyksta besivystant operos veiksmui ir kaip jis atrodo pabaigoje. Už to slypi psichologinis procesas, kurį gali parodyti publikai. O kai atlieki mažą rolę, turi vieną progą ir turi ją atlikti taip gerai kaip tik įmanoma – tinkamu metu, tinkamoje vietoje. Kiekviena klaida bus apskaičiuojama ir aiškiai matoma žiūrovų, neturi jokių galimybių pasitaisyti. Daugybė dainininkų iš tiesų nesugeba susitvarkyti su to keliamu stresu, dėl sukilusių nervų jie suklysta atlikdami mažas roles. Daugybė vyresnio amžiaus dainininkų juokais sako, jog reikia patyrusių vokalistų, kurie atliktų mažesnes roles, kad jų nesugadintų.
Galiausiai manau, jog pasiruošimas rolei ir dainavimui, kuomet tu dalyvauji repeticijose, yra ganėtinai panašus, nesvarbu ar atlieki ilgą, ar trumpą rolę. Vis tiek turi tinkamai apšilti, paruošti balsą, turėti tam tikrą kiekį energijos. Net ir padainavęs trumpą rolę scenoje – kad ir penktojo žydo operoje „Salomėja“ – vis viena jautiesi lyg atidavęs visą save ir nulipęs nuo scenos jautiesi labai pavargęs.
Girdėjau, jog R. Straussas yra vienas tavo mėgstamiausių kompozitorių. Kas Jus labiausiai žavi jo muzikoje?
Kiekvienas jo sukomponuotas kūrinys turi savitą būvį, tačiau kai girdi juos visus, akimirksniu gali pasakyti, jog tai yra muzika, parašyta R. Strausso. Manau, jog jis yra vienas iš retų XX amžiaus kompozitorių, kurie iš tiesų rašė muziką balsui. Jis tikrai rūpinosi kaip balsas yra derinamas su orkestru. Kadangi Strausso muzikoje naudojami orkestrai gali būti gana didelės sudėties, kompozitorius žino kokiomis priemonėmis reikėtų viską sudėlioti, kaip orkestruoti vieną ar kitą pasažą, jog dainininkas būtų puikiai išgirstas publikos. Taip pat jis dirbo su geriausiais to meto libretistais ir dramaturgais. Jis tiesiog buvo nepaprastai meistriškas kompozitorius. „Rožių kavalierius“ yra mano mėgstamiausias jo kūrinys.
Manau, jog man labiausiai patinka atlikti būtent tokio pobūdžio repertuarą – R. Straussą, R. Wagnerį. Neilgai trukus atliksiu Lohengrino partiją, o tai taip pat yra vienas mano mėgstamiausių kūrinių, turiu pripažinti. Šitoks muzikos stilius yra labai artimas mano širdžiai.
Ar yra daug sudėtingiau atlikti XX amžiaus muziką, palyginus su kitomis stilistikomis?
Kai atlieki R. Strausso muziką, tau reikia iš tiesų gero vokalo trenerio, kuris galėtų parodyti kokia yra viso kūrinio harmoninė struktūra. Galiausiai tu dainuoji tik vieną liniją ir galbūt tai yra gera pradžia, tačiau turėtum suprasti platesnę koncepciją ir bendrą harmoninę struktūrą, kuri visada slypi jo kūriniuose. Harmonine prasme, jo muzika yra savotiškai panaši J. S. Bacho kūrybą. Be abejo, Straussas naudoja platesnį diapazoną balso ir garso atžvilgiu, tačiau jį atliekant reikia mąstyti harmoniškai. Tuomet turi mažiau problemų dėl intonacijos, kadangi jautiesi saugiau savo partijoje. Tam įvaldyti reikia daug laiko. Taip pat operoje skambantis kvintetas yra labai sudėtingas numeris ir turi būti labai užtikrintas jame, jog nesugriautum visos kompozicijos.
Kaip pasirenkate repertuarą solo ir ansamblio koncertams?
Man patinka dainuoti koncertuose, būti ansamblio dalimi ir užsiimti vaidyba. Visuomet yra daug naujų rolių, todėl nedaug laiko belieka skirti solo koncertams. Tačiau aš tikiuosi, jog ateinančiais metais aš sugebėsiu tuo užsiimti dažniau, kadangi nepaprastai mėgstu Lied žanrą. Jau esu surengęs kelis pasirodymus Štutgarde – operos teatre yra organizuojamos koncertų serijos, kur gali atlikti kamerinės muzikos repertuarą. Man patinka toks stilius, kai gali pasakoti istoriją, kelioms minutėms kurdamas savo paties mikrokosmosą.
Kai renkuosi repertuarą, pirmiausia stengiuosi rasti viską apvienijančią idėją – galbūt man patinka tam tikras kūrinys ir tuomet aš bandau prie jo priderinti likusius kūrinius. Bandai surasti, ar yra kas nors, kas galėtų papildyti ar kontrastuoti pirmajai kompozicijai ir taip suteikti jai kitokių spalvų. Iš esmės tu ieškai kūrinių, kurie būtų vienas kitam tinkami ir derėtų vieno koncerto programoje. Tai yra didelis džiaugsmas sėdėti su daugybe partitūrų ir ieškoti tinkamos muzikos, rinktis ką galėtum atlikti.
Taip pat norėčiau paklausti apie Zalcburgą. Jūs čia studijavote, Mozarteumo universitete, taip pat dažnai čia dirbate. Ką galvojate apie šio miesto kultūrinę sceną?
Manau, jog tai yra miestas, kuriame gyvena mažiau nei 200 tūkstančių žmonių ir kaip tokiam mažam miesteliui, čia yra beprotiškai stipri kultūros scena. Zalcburgo festivalis vasarą yra pagrindinis traukos taškas, daugybė žmonių siekia jame apsilankyti, tačiau muzikos renginiai čia vyksta visus metus. Žiemą mes turime Mozarto savaitę Mozarteumo universitete, kur aš taip pat koncertavau prieš kelis metus. Taip pat yra labai garsus velykinis festivalis, vidurvasario festivalis ir daugybė kitų renginių. Visus metus ištisai vyksta kažkas svarbaus. Mozarteumo orkestras, Landesteater, fondai ir panašiai – visa miesto kultūros infrastruktūra yra labai puikiai suorganizuota. Aš iš tiesų tuo nepaprastai mėgavausi savo studijų metais, kai neturėjau niekur keliauti siekdamas išgirsti vieną ar kitą atlikėją – anksčiau ar vėliau jie visi atvykdavo koncertuoti į Zalcburgą. Manau, jog yra nepaprasta, kaip kultūra išsiplėtojo šiame mieste. Tikiuosi, jog ir ateityje kultūrinis miesto gyvenimas judės panašiu tempu.
Ar yra tam tikros muzikos atlikėjų vertybės, kurios Jums buvo įskiepytos studijų metais Mozarteumo universitete?
Studijavau Romėnų soprano Horianos Branisteanu klasėje. Iš tiesų niekada neturėjau jokio kito mokytojo. Be abejo, dalyvavau master klasuose ir turėjau gerus vokalo trenerius, tačiau galiausiai, manau, jog aš iš esmės už viską esu dėkingas būtent šiai mokytojai. Aš vis dar esu atviras naujoms įtakoms ir naujoms patirtims, tačiau ji man suteikė pagrindą, vokalinę techniką ir sistemą. Žinau, kaip reikia tvarkytis su savo balsu, o tai yra nepaprastai svarbu kiekvienam dainininkui. Čia studijavau Lied žanrą su Wolfgangu Holzmairu ir jis išmokė mane kaip iš arčiau pažvelgti į muziką. Taip pat buvo operos klasės, kuriose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Mozarto kūrybai. Išmokau suprasti, įsisąmoninti Mozarto frazavimą, kuris yra vienas sudėtingiausių. Atliekant Mozartą, jeigu dainuoji šiek tiek į šoną, ar per žemai – kaip mat griūva visa frazė. Turi iš tiesų suvokti kiekvieną detalę, siekdamas pasiekti frazavimo meistriškumą. Jaučiuosi laimingas turėjęs galimybę studijuoti Zalcburge.
Ar ieškote ryšio su savo rolėmis ar jų išgyvenimais pasirodymo metu?
Be abejo. Mano nuomone, jeigu nepavyksta rasti ryšio su personažu, neturėtum jo atlikti. Galiausiai opera yra taip pat muzikinis teatras ir čia viskas yra susiję su emocijomis, jų išraiška. Dainininkams yra lengviau atkurti tinkamą emociją, mums nereikia jos ieškoti, kadangi kompozitorius labai aiškiai viską nusako muzikoje subteksto pagalba. Tereikia save suvaldyti, jog emocija išlįstų tinkamu metu. Reikia tarsi paleisti muziką ir išdrįsti pasidalinti vidine patirtimi, o tuo pat išlikti sąmoningu dėl to, ką darai techniniu aspektu. Scenoje svarbu rasti balansą. Negali rėkti, turi sukontroliuoti emociją, jog ji būtų išreikšta būtent per dainavimą.
Jūs taip pat esate kilęs iš Vokietijos, kur iki šiol dirbate. Galbūt galėtumėte palyginti austrų ir vokiečių muzikos scenas?
Aš esu kilęs iš Bavarijos, taigi tai gana arti Austrijos sienos. Sistema abiejose šiose šalyse yra panaši. Jos abi turi tradiciją, pagal kurią kiekvienas operos teatras turi stabilią dainininkų trupę, kuri atlieka visus repertuaro pastatymus. Abiejose šalyse yra labai daug operos teatrų – kiekviename mieste, ir ten operos solistai turi galimybę augti vokaliai ir tobulinti savo sceninius įgūdžius. Aš galėčiau tokią sistemą palyginti su situacija Prancūzijoje ar Italijoje, kadangi šiose šalyse taip pat yra daug operos teatrų, tačiau juose nepasirodo nuolatinis solistų ansamblis. Jie iš naujo samdo dainininkus kiekvienam pastatymui atskirai ir ieško žmonių, kurie labiausiai tiktų vienai ar kitai rolei atlikti. Manau, jog vokiečių ir austrų modelis leidžia dainininkui iš tiesų augti – pradėti nuo mažų rolių ir kai labiau pripranti prie situacijos imtis sudėtingesnių. Po kelerių metų gali kaip solistas atlikti pagrindines partijas. Taip tarsi augi šioje sistemoje, ji suteikia tau galimybes išbandyti naujus dalykus ir plėsti savo repertuarą. Kai pasirodai kaip svečias, dainuoji tas pačias roles, kurias jau esi atlikęs kažkur kitur. Taip yra gerokai sunkiau plėsti repertuarą. Abi šios šalys – tiek Vokietija, tiek Austrija – taip pat labai domisi muzika. Vaikščioji Vienos miesto gatvėmis ir gali kone justi muziką ore. Kai klausai žmonių pokalbių, daug kas kalba apie operos teatrą arba Musikverein salę. Vyksta daug diskusijų apie muziką. Vokietijoje viskas nėra taip akivaizdu, tačiau manau, jog tai yra puikus abiejų šalių bruožas. Daug kas kritikuoja, jog akademinė muzika yra elitistinė, tačiau aš su tuo nesutinku. Austrijoje didžioji dalis publikos mėgaujasi klasikine muzika.
Ar turite žmonių savo profesijoje, kurie Jums yra tarsi pavyzdys?
Taip, be abejo, jų daugybė. Pavyzdžiui, kad ir Christopheris Maltmanas operoje „Edipas“. Žinai, kiek daug skirtingo rolių jis yra atlikęs, kur jis dainavo, kiek ilgai dainavo. Tai yra nuostabu. Mane nepaprastai įkvepia klausytis tokio žmogaus pasakojimų, jo istorijos. Taip pat gali nepaprastai daug sužinoti iš jų apie dainavimą.
Ar galvojate apie tai, kokią įtaką norite daryti savo klausytojui?
Įtaka yra didelis žodis. Be abejo, jog jaučiuosi laimingas, kai žmones paliečia mano pasirodymas ir jie sako man, jog jiems jis patiko, padarė įspūdį. Manau, jog mūsų esminė darbo dalis yra prikaustyti žiūrovų dėmesį ir įtikinti juos visu tuo, ką bandome išreikšti scenoje. Publiką traukia žmonės, kurie yra nuoširdūs, visuomet siekia atskleisti gryną emociją. Neturėtum pernelyg daug galvoti apie tai, kaip publika tave vertina. Vienas režisierius yra man pasakęs: „žinai, visada turėjau susidaręs įspūdį, jog tu stebi save iš šono ir bandai dainuoti taip gerai, kaip tik įstengi. Yra svarbu to atsikratyti, kadangi tai sukuria stiklinę sieną tarp tavęs ir žiūrovų“. Ilgai apie tai galvojau ir sutinku su jo mintimis.
Ar dainavimas Jums kelia stiprias vidines patirtis?
Taip, kitu atveju nemanau, jog tuo užsiimčiau. Kai atlieki muziką scenoje, esi personažas, ir tavęs jo istorija neturi paliesti, tačiau tu istorijos pagalba turi paliesti publiką. Tai labai paslaptingas procesas ir tu nuolat eini plona riba, kuomet nenori paskęsti savo paties emocijose, tačiau nori, jog publika išgyventų tas pačias emocijas kartu su tavimi. Tai ir yra viso pasirodymo prasmė. Taip pat yra akimirkų, kai aš jaučiuosi tiesiog nepaprastai laimingas būdamas scenoje, kai aplink skamba tokia graži muzika. Iš tiesų yra didžiulė dovana turėti galimybę atlikti tokio pobūdžio repertuarą ir būti viso tokio proceso dalimi.
Ačiū už pokalbį!
