Kadras iš filmo „Gilus dugnas“ ©
Liepą kino klasikos vakaruose „Skalvijos“ kino centras pristatys Jerzy Skolimowskio juostą „Gilus dugnas“ (Deep End, 1970). Dažnai ji įvardijama kaip geriausias režisieriaus filmas. Jis ilgą laiką laikytas dingusiu ir tik 2009 m. buvo išleistas iš naujo. Seansus liepos 5, 12, 19, 26 d. pristatys kino kritikai.
„Egzistuoja nemažai filmų, kurie yra gana nuobodūs. Aš nenorėjau kurti tokių filmų. Kuriu filmus pats sau, tokius, kokius pats norėčiau žiūrėti kino ekrane“, – tai citata, geriausiai apibūdinanti J. Skolimowskio būdą.
Kino režisierius, scenaristas, aktorius, poetas ir dailininkas J. Skolimowskis gimė 1938 m. Lodzėje. Čia visame pasaulyje garsioje Lodzės kino mokykloje 1963 m. atsiėmė režisieriaus diplomą. Dar studentas atkreipė į save dėmesį kino etiudu „Boksas“ (jaunystėje pats boksavosi), o 1964 m. debiutavo ilgo metro juosta „Aprašymas“ (Rysopis, 1964). Ją kurdamas panaudojo neįprastą metodą – apjungė kelis studentiškus darbus.
Kadras iš filmo „Gilus dugnas“ ©
Skolimowskis yra vienas lenkų Naujosios bangos kūrėjų. 1960-1970 m. lenkų kinematografe jam teko ne menkesnis vaidmuo, nei bendražygiams Andrzejui Wajdai ir Romanui Polanskiui (buvo jų filmų „Nekalti burtininkai“, 1960, ir „Peilis vandenyje“, 1962, scenarijų bendraautoris). Tačiau taip ir liko šešėlyje, jis vienas iš mažiau žinomų kino klasikų, pripažinimą pelniusių pavėluotai. Tai lėmė jo bekompromisis santykis su laiku, kinematografu, visuomene.
Režisieriaus filmai dažnai autobiografiški, herojus sieja bandymas bėgti nuo stereotipų, gyventi kitaip, nei dauguma visuomenės, užsitikrinti teisę klysti ir būti savimi. 1967 m. po politinio filmo „Rankas aukštyn“ (Ręce do góry), kuris buvo uždraustas cenzūros, režisierius buvo priverstas emigruoti. Nuo tada kuria Didžiojoje Britanijoje, Italijoje ir JAV. Sėkmingiausi filmai – „Gilus dugnas“, „Riksmas“ (The Shout, 1978), „Nelegalus darbas“ (Moonlighting, 1982), „Keturios naktys su Ana“ (Cztery noce z Anną, 2008), „Essential Killing“ (2010) ir kt.
Gilus dugnas plakatas. Marius Žalneravičius ©
Emigravęs iš socialistinės Lenkijos, J. Skolimowskis su dideliu susidomėjimu stebėjo tuometinį svinguojantį Londoną, tačiau išlaikydamas distanciją ir atsisakydamas ankstesniems filmams būdingo optimizmo. Iš dalies dėl to „Gilus dugnas“, mažo biudžeto juosta, filmuota daugiausiai Miunchene su vokiečių kūrybine grupe, tapo savotiška priešingybe Michelangelo Antonioni „Blow-up“ (1966). Vietoj savimi patenkinto bohemos fotografo matome frustracijos apimtą paauglį. Viešojoje pirtyje įsidarbinęs jaunuolis patenka į visišką priklausomybę nuo vyresnės kolegės, patiria skausmingą iniciaciją iš berniuko į vyrą.
Filmas pasižymi stilistiniais paradoksais – čia dera ironija ir trapumas, bebaimiškumas ir pažeidžiamumas, žaibiški perėjimai iš komedijos į dramą ir atvirkščiai, kuriuos ne mažiau įdomu stebėti nei pasakojimą apie įsimylėjusį paauglį. Tai nemaža dalimi lėmė ir pagrindiniams vaidmenims parinkti aktoriai – sumaniai naivų, pasimetusį paauglį suvaidinęs Johnas Moulder-Brownas ir Jane Asher, tikra to meto Londono žvaigždė – graži, nenuspėjama, pažeidžiama, ir tuo pačiu žiauri.
Kadras iš filmo „Gilus dugnas“ ©
Vienas ryškiausių filmo elementų – vizualumas ir dėmesys estetikai. Operatorius Charly Stenbergeris užfiksavo ryškias, sodrias spalvas, kai kurios scenos tokios tapybiškos, kad jų kadrai galėtų būti eksponuojami parodoje. Ne paskutinis vaidmuo tenka ir muzikai – filme skamba vienos įtakingiausių muzikos istorijoje roko grupių „Can“ kūryba, puikiai perteikianti juntamą beprotybę.
