Kas, jeigu… išsimaudyčiau panaudoto branduolinio kuro baseine? Arba jei visi žmonės Žemėje atsistotų kuo arčiau vienas kito, pašoktų į orą ir nusileistų tuo pačiu metu? Tokių iš pirmo žvilgsnio absurdiškų klausimų kyla dažnam smalsiam protui. O buvęs NASA robotikos specialistas Randallas Munroe, pasitelkęs mokslo žinias, ieško į juos atsakymų. Ir, žinoma, randa.
Nuotraukos – „Kitos knygos“ archyvo ©
Į tuos keistus klausimus šmaikščius atsakymus R. Munroe pateikia knygoje „Kas, jeigu?“ (leidykla „Kitos knygos“, vertė Beatričė Raščiūtė ir Vilma Kacerauskienė). Šioje „The New York Times“ bestseleriu tapusioje knygoje mokslininkas ne tik moksliškai atsako į hipotetinius klausimus, bet ir praskaidrina atsakymus linksmais komiksais. Kas, jeigu kažkur pasaulyje gyvena kiekvienam iš mūsų atsitiktinai skirta viena artima siela? Kas, jeigu susprogdintume atominę bombą uragano akyje? Kas, jeigu visi kuriuo nors metu pasaulyje blykstelintys žaibai tuo pačiu metu trenktų į vieną vietą?
Baigęs fizikos studijas R. Munroe dar spėjo padirbėti NASA kosmoso tyrimų centre. Tačiau savo aistrą skaičiams ir mokslui būsimasis autorius nukreipė kitur – į komiksus. 2006 m. jis paliko NASA ir įkūrė xkcd.com interneto puslapį, kuriame dalinasi linksmais piešinėliais, aiškinančiais mokslo problemas. Sulaukęs neįtikėtinos sėkmės internete, dalį klausimų ir atsakymų R. Munroe perkėlė į pirmąją savo knygą „Kas, jeigu?“.
„Šios knygos didžiausias privalumas – patraukliai pateiktos mokslo žinios. Skaitydamas pakikeni, bet ir sužinai daug įdomių dalykų. Ypač rekomenduočiau tiems, kurie namuose turi vaikų, nes knyga savo beprotiška koncepcija sugeba sudominti mokslu ir perteikti jo veikimo principus, taisykles, dėsnius“, – apie „Kas, jeigu?“ atsiliepia mokslo tyrinėtoja ir žurnalistė Goda Raibytė.
Štai vienas iš klausimų, kurių sulaukė R. Munroe, o žemiau – jo atsakymas. „Kokia mirtis mus ištiktų, jei pradėtume kilti į orą 30 cm per sekundę greičiu? Pirmiau sušaltume ar uždustume? O gal atsitiktų dar kas nors?“
Atsakymas: Trisdešimt centimetrų per sekundę – nėra didelis greitis, net paprasčiausias liftas kyla greičiau. Prireiktų 5–7 sekundžių, kad pakiltumėte į ištiestos rankos atstumą, aišku, nelygu jūsų draugų ūgis.
Po 30 sekundžių jau būtumėte 9 metrų aukštyje. Tai būtų paskutinė proga jūsų draugui mestelti jums sumuštinį, buteliuką vandens ar šiaip ką valgomo (žmogus gali objektus išmesti į orą daugiausia iki 9 m).
Po minutės ar dviejų būtumėte pakilę virš medžių viršūnių, bet nepatogumo greičiausiai nejaustumėte. Virš medžių lajos nuolat pučia vėjas, tad vėjuotą dieną jums būtų vėsoka.
Po 10 minučių sklęstumėte beveik ties aukščiausių dangoraižių stogais, o po 25 minučių po savimi išvystumėte ir aukščiausio Niujorko dangoraižio „Empire State Building“ smailę.
Tokiame aukštyje oras paprastai yra 3 proc. retesnis nei Žemės paviršiuje. Laimei, jūsų kūnas su tokiais atmosferos slėgio pokyčiais susiduria nuolatos. Gali užgulti ausis, bet daugiau nieko nepajustumėte.
Kylant aukščiau, greitai keičiasi ir atmosferos slėgis. Įspūdinga tai, kad stovint ant žemės atmosferos slėgis išmatuojamai pasikeičia vos metro atstumu. Jei išmaniajame telefone turite barometrą (dauguma šiuolaikinių telefonų turi arba galite atsisiųsti barometro programėlę), galite pamatuoti ir pamatysite, kaip skiriasi slėgis ties galva ir pėdomis.
Trisdešimt centimetrų per sekundę greitis yra vos daugiau negu kilometras per valandą, tad maždaug tiek po valandos būtumėte pakilę nuo žemės. Dabar jau tikrai turėtumėte jausti šaltuką ir stipresnį vėją. Puiku, jei turite paltą.
Po maždaug dviejų valandų, pakilus du kilometrus, temperatūra nukristų žemiau užšalimo taško, sustiprėtų vėjas. Jei bus nepridengtų kūno vietų, gali kilti nušalimo pavojus. Nuo šios ribos atmosferos slėgis būtų žemesnis nei keleivinio lėktuvo salone, ir jo poveikis būtų reikšmingas, bet jei neturite palto, temperatūra taptų dar pragaištingesnė.
Per kitas dvi valandas oras atvėstų žemiau nulio. Įsivaizduokime, kad deguonies trūkumą išgyventumėte, bet jus ištiktų hipotermija. Kyla klausimas – kada? Nieko nuostabaus, kad mokslininkai, analizuojantys mirtiną sušalimą, yra kanadiečiai. Populiariausią išgyvenimo šaltu oru modelį sukūrė Peteris Tikuisis ir Johnas Frimas iš Ontarijo aplinkos medicinos gynybos ir civilinio instituto (Defence and Civil Institute of Environmental Medicine in Ontario). Pagal šį modelį, pagrindinė mirties priežastis būtų drabužiai. Jei būtumėte nuogi, hipotermija jus pribaigtų greičiau, nei pritrūktų deguonies, maždaug po penkių valandų. Daug prisirengę gal ir nušaltumėte atviras vietas, bet iki mirties zonos tikriausiai išgyventumėte.
Pakilus 8000 metrų (t. y. aukščiau už visus kalnus, išskyrus pačias aukščiausias viršukalnes), deguonies kiekis ore būtų pernelyg mažas gyvybei palaikyti. Artėjant prie šios ribos gali pasireikšti įvairūs simptomai: miglotas mąstymas, galvos svaigimas, nerangumas, suprastėjęs regėjimas, pykinimas. Dar labiau artėjant prie mirties zonos, staigiai nukristų deguonies kiekis kraujyje. Venos turėtų pernešti mažai deguonies turintį kraują atgal į plaučius, kad jie pripildytų jį deguonies, tačiau mirties zonos ore jo tiek mažai, kad kraujagyslės ne prisipildys, o neteks jo dar daugiau.
Greitai netektumėte sąmonės ir mirtumėte. Tai atsitiktų praėjus maždaug septynioms valandoms po pakilimo; mažai tikėtina, kad išgyventumėte dar valandą.
Ir štai po dviejų milijonų metų į ledo gabalą sušalęs jūsų kūnas vis dar judėtų tuo pačiu greičiu, pereitų per heliopauzę ir išskristų į tarpžvaigždinę erdvę. Plutoną atradęs astronomas Clyde’as Tombaugh mirė 1997 metais. Dalis jo palaikų buvo sudėta į erdvėlaivį „New Horizons“ ir 2006 m. paleista į Plutoną; laikui bėgant, erdvėlaivis paliks Saulės sistemą.
Deja, mūsų hipotetinė kelionė 30 cm per sekundę greičiu būtų šalta, nemaloni ir mirtina. Tačiau po 4 milijardų metų, kai Saulė taps raudonąja milžine ir praris Žemę, jūs ir ponas Clyde’as būtumėte vieninteliai išlikusieji.
Tikra beprotybė.
