„Tikėtina, kad atsisakydami spausdinti Franko Herberto „Kopą“ darome dešimtmečio klaidą“, – toks buvo vienos iš daugiau nei dvidešimties leidyklų laiškas rašytojui su mandagiu „ne“. Šiandien jau aišku, kad parašę šį laišką leidėjai padarė ne dešimtmečio, o daugiau nei pusės amžiaus klaidą.
Nuotrauka – „Kitos knygos“ archyvo ©
Viena vertus, F. Herberto „Kopa“ laikoma esmine mokslinės fantastikos žanro knyga, tam tikru atspirties tašku. Kita vertus, ir tada, kai buvo parašyta, ji nebuvo tipinė žanro knyga, veikiau kitoniška, ir dabar sutariama, kad peržengusi žanro ribas „Kopa“ jau įsilieja į literatūros klasikos gretas. Naują Anitos Kapočiūtės vertimą išleido leidykla „Kitos knygos“, redaktorė Jurgita Radzevičiūtė, dizainerė Lina Sasnauskaitė.
Kodėl šią kultinę knygą turėtų perskaityti ne tik mokslinės fantastikos, bet literatūros gerbėjai? Romano branduolys filosofinis, o temos dabar dar aktualesnės nei tada, kai 1965 m. išėjo pirmas knygos leidimas: žmogaus evoliucija, genetinės manipuliacijos, karai dėl gamtos išteklių, ekologija. Kada tikslas pateisina priemones ir ką galima pasiekti žiaurumu? Kritikus stebina autoriaus gebėjimas numatyti problemas bent jau kelis dešimtmečius į priekį.
Romano centre – melanžas, vertingiausias ir rečiausias prieskonis Visatoje. Pailgina žmogaus gyvenimą, be jo nebūtų ir kelionių į kosmosą. Melanžas išgaunamas rūsčiajame Arakyje, arba Kopoje, kur plyti vien dykuma. Kas valdo Arakį, tas kontroliuoja ne tik prieskonio gavybą, bet ir valdo Visatą.
Arakio planetos valdymą, Imperatoriaus sprendimu, Atreidų šeima perima iš Harkonenų, tačiau šie surengia perversmą ir nužudo hercogą Letą Atreidą. Jo mylimoji ledi Džesika su jųdviejų sūnumi Polu pabėga į dykumą. Bėglius priglaudžia fremenai – Arakio čiabuviai. Norėdamas susigrąžinti valdžią Arakyje Polas turi įgyti fremenų pasitikėjimą ir su saujele karių stoti prieš nesuskaičiuojamus priešo pulkus.
Iš pirmo žvilgsnio šis romanas – tikra kosminė opera su visais privalomais atributais. Iš kitos pusės, autorius sąmoningai atsisakė mokslinėje fantastikoje įprastų atributų – robotų ir kompiuterių. F. Herberto visatoje nėra interneto, nėra melagienų, nėra kibernetinių atakų. Jis sutelkia dėmesį ne į technologijas, bet į žmonių psichologiją. Didelė to laiko hipių kultūros įtaka leido autoriui sukurti mokslinėje fantastikoje neįprastą religinę mistiką. Ateitis „Kopoje“ kai kuriems skaitytojams gali atrodyti geresnė nei mūsų dabartis, kurioje esame taip priklausomi nuo įvairių prietaisų ir technologijų.
Prieš tapdamas profesionaliu rašytoju, F. Herbertas dirbo žurnalistu. Kartą jam buvo paskirta užduotis parašyti straipsnį apie slenkančias kopas Oregono valstijoje ir apie miškininkų bandymus želdiniais smėlio judėjimą sutramdyti. Pradėjęs rinkti medžiagą, jis iš pradžių susidomėjo kopomis, paskui – dykumomis, dar vėliau – dykumose įsikūrusių tautų gyvenimo būdu, papročiais ir religija. Nors straipsnis taip ir nebuvo išspausdintas, tačiau autoriaus atliktas tyrimas tapo pagrindu, ant kurio iškilo „Kopos“ pasaulis.
Pirmasis tiražas buvo kuklus, tačiau knygą pastebėjo literatūros pasaulis. „Kopa“ pelnė abu svarbiausius mokslinės fantastikos apdovanojimus – Hugo ir „Nebulą“ – ir dar autoriui esant gyvam buvo parduota daugiau nei dvylika milijonų knygos egzempliorių.
Knyga įkvėpė ne vieną kino kūrėją. Čilės režisierius Alejandro Jodorowsky buvo subūręs didžiulę komandą filmui sukurti, išvystė scenarijų, tačiau nerado studijos, norinčios finansuoti ambicingą projektą. Kitas kultinis režisierius Davidas Lynchas 1984 m. sukūrė filmą pagal „Kopą“. 2021 m. rudenį knygą į didžiuosius ekranus bandys perteikti šių dienų Holivudas. Šįkart tai bus Denisas Villeneuve, išgarsėjęs „Atvykimu“ ir „Bėgančiu skustuvo asmenimis 2049“ (šis filmas pastatytas pagal kito amerikiečių klasiko ir mokslinės fantastikos autoriaus Philipo K. Dicko knygą „Ar androidai svajoja apie elektrines avis“).
„Kopa“ – daugiasluoksnė ir nevienareikšmė knyga. F. Herbertas nagrinėja visą paletę svarbių ir sudėtingų klausimų, o išorinis nuotykinis kiautas slepia filosofinį įdarą. Ne visada autorius turi aiškų ir akivaizdų atsakymą, tad bus apie ką susimąstyti: apie religijos ir valdžios, idėjos ir asmenybės galios santykį; apie pasaulio, kuriame gyvename, gamtą ir mūsų įtaką jai; apie tikslus ir priemones jiems pasiekti – kada ir kodėl priemonės gali būti pateisinamos“, – naujojo leidimo įvade apibendrina rašytojas Gintautas K. Ivanickas.
