Nuotrauka – Gretos Skaraitienės © Jonas Jurkūnas
Kompozitorių Joną Jurkūną galima pavadinti vienu įvairiapusiškiausių ir aktyviausių profesionaliosios šiuolaikinės muzikos kūrėjų. Į savo veiklą įtraukiantis platų žanrų spektrą nuo eksperimentinės elektronikos iki operos, nuolat veikiantis tarpdisciplininiuose projektuose, šiemet J. Jurkūnas savo kūrybą perkėlė į kiek neįprastą, muziejinę erdvę.
Kompozitoriaus garso ir teksto instaliacija „Trečiasis posėdis“ tapo MO muziejaus didžiosios parodos „Vilniaus pokeris“ dalimi. Penktos kartos vilnietis J. Jurkūnas savo netikėtą kūrinį vadina fluxine poema ir sako juo nagrinėjantis tai, kaip mus veikia laikas – MO lankytojai instaliacijoje išgirsta prof. Vytauto Landsbergio balsą ir mintimis sugrįžta į pačią Nepriklausomybės pradžią. Su kompozitoriumi kalbamės apie muzikines jo ištakas džiaze, asmeniškai įprasmintą Kovo 11–osios prisiminimą ir Vilniaus charakterį, slypintį garsuose.
Jūsų biografija sufleruoja, kad muzikinį kelią pradėjote nuo džiazo. Kodėl?
Dėl atsitiktinumo – paauglystėje ieškojau mokytojo ir Lietuvos hipių judėjimo legenda Aleksandras Jegorovas-Džyza mano tėvams per kažkokį vakarėlį davė visų gitaristų guru Stasio Daugirdo telefono numerį. O tada prasidėjo džiazas!
Džiazo kalba yra labai plati, jo ekosistemoje lengva rasti savo nišą, joje gali improvizuoti, kurti savo muziką. Vėliau, pasimokęs džiazo gitaros ir improvizacijos, ieškojau, kur eiti toliau. Taip gyvenime atsirado muzikos kompozicijos studijos.
Džiazą galima suprasti kaip ištisą filosofiją. Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeryje“ jis veikė kaip proto, valios, kūrybos išsilaisvinimo ženklas. O ką džiazas reiškia jums? Ar suprantate jį taip pokeriškai?
Džiazą, galima sakyti, gavau su motinos pienu – kai taip nutinka, jis tampa natūralia žmogaus kalba. Esama teorijų, kad gimtoji kalba lemia tai, kaip likusį gyvenimą struktūruojame mintis savo galvose. Nors vėliau išmokstame kitų kalbų, jas vartojame, išlieka tiek pirminis mąstymo būdas, tiek, dažnu atveju, akcentas. Dėl to džiazas man yra gyvenimo būdas, savotiškas DNR, nesusiaurinamas tik iki saksofono ar fortepijono improvizacijų. Jis reiškia galimybę kalbėti neribojant savęs išankstinėmis nuostatomis ir normomis.
Teigiama, kad klasikinę muziką atlikėjai interpretuoja, o džiazą – improvizuoja. Studijų laikas išsivedžiau formulę, kuo improvizacija skiriasi nuo interpretacijos: pirmoji yra rėmai laisvėje, o antroji – laisvė rėmuose. Improvizuodamas esi visiškoje laisvėje, bet čia pat joje braižai tam tikrus rėmų kontūrus, parodai tai, ko dar nebuvo. Apie tai kalbėdamas suprantu, kad džiazo platumas aiškiai susiveda į vieną raktažodį – laisvę.
Nuotrauka – Ryčio Šeškaičio © Jonas Jurkūnas MO muziejuje
Visgi džiazuojanti muzikinė pradžia jus nunešė į šiuolaikinę profesionaliąją muziką, elektroninius eksperimentus, tarpdiscipliniškumą. Pastarojo išdava – ir instaliacija „Trečiasis posėdis“, šį rudenį tapusi MO muziejaus didžiosios parodos „Vilniaus pokeris“ dalimi. Jame tyrinėjate vieną svarbiausių Lietuvos istorinių įvykių – Aukščiausiosios Tarybos posėdį 1990 m. kovo 11 d. Papasakokite apie šį kūrinį.
Man įdomu, kaip teksto reikšmė skleidžiasi muzikoje, o pastarąją irgi laikau tam tikru kultūriniu tekstu. Taip pat smalsu, kaip tie kultūros tekstai skleidžiasi laike, kokios reikšmės atsiranda jo tėkmėje, kaip su tomis reikšmėmis galima žaisti, suteikti progą joms vystytis. Paliekant klausytojui erdvės interpretacijai, leidi ją užpildyti savo susikurtomis reikšmėmis. Žinoma, kuo tiksliau sumodeliuoji tų reikšmių variantus, tuo geriau tai pavyksta. Šitaip nutiko ir su „Trečiuoju posėdžiu“.
Šiame darbe kalbu apie laiką ir tai, kokie atsiminimai ir žodžiai nubyra, o kokie – pasilieka jam einant. „Trečiasis posėdis“ – eksperimentas, kas galėtų atmintyje pasilikti iš stenogramos teksto per trisdešimt trejus metus. Kovo 11–oji man, tuo metu dvylikamečiui, paliko milžinišką įspūdį, kurį prisimenu iki dabar. Lemtingąjį posėdį galima vertinti ne tik kaip politinį įvykį, bet ir tam tikrą mitologinę situaciją – juk tai yra šalies atgimimas, vienas tokių įvykių, apie kuriuos žmonės senovėje kurdavo epus ir padavimus. Dabar tie epai ir padavimai vystosi kitaip, be to, jiems reikalinga didelė laiko distancija, tačiau man vis knietėjo prie to sugrįžti.
Kai pradėjau dirbti su posėdžio stenogramos tekstu, nusprendžiau leisti intuicijai veikti ir ja vadovaudamasis atmečiau didelę dalį asmenvardžių, administracinių terminų, kitų detalių. Taip liko dvylika puslapių, panašių į poemos posmus. Jie kurį laiką gulėjo stalčiuje, bet į juos iš naujo atkreipiau dėmesį pradėjęs galvoti apie MO muziejaus „Vilniaus pokeriui“ pasiūlysiamą kūrinį. Su parodos komanda buvome apsvarstę raktažodžius, per kuriuos naujame kūrinyje ketinau ieškoti sąsajų su „Vilniaus pokeriu“: ateitis, džiazas, Vilnius, devyniasdešimtieji. Ši poema puikiai tam tiko ir sulaukė palaikymo be ilgų diskusijų. Toliau vystydamas savo idėją stengiausi jos nesugadinti. (juokiasi)
Žinojau, kad tas fluxinės poemos tekstas turi būti įskaitytas, tačiau jį, be abejonės, turėjo lydėti ir garsas. Pasirinkau atsitiktinį posėdžio audioįrašo epizodą ir jį transkribavau į muzikines natas. Norėjau likti ištikimas proceso logikai – pasilikti posėdžio rėmuose, nieko negadinti papildomais pamuzikavimais. Gautus muzikinius garsus palėtinau, kad jie atitiktų skaitymo dvasią ir įgautų labiau eufoninį skambesį, galiausiai visai tai perėjo į styginių instrumentų partiją.
Ilgai galvojau, kas galėtų įskaityti tekstą, kol galiausiai supratau, kad atsakymas slypi esminėje figūroje, sėdėjusioje Atkuriamojo Seimo priešakyje – prof. Vytauto Landsbergio. Kadangi profesorius taip pat yra muzikalios, džiazuojančios sielos žmogus, kuriam artimos fluxus idėjos, pasiūliau jam šį fluxinį kūrinį įskaityti. Profesorius sutiko su viena įdomia ir teisinga sąlyga – kad skaitys tik savo paties pasakytus žodžius.
Paskutiniu žingsniu tapo Seimo Kovo 11–osios salės aido ar, kitaip tariant, akustinio atsako įrašymas drauge su garso režisieriumi Laurynu Kamarausku. Įrašę salės akustines savybes visą kūrinio garsinę medžiagą galėjome savotiškai patalpinti į tą salę su jos ypatinga akustika. O kadangi šį kūrinį vadinu fluxine poema, jam reikėjo suteikti ir poetinį, spausdintą pavidalą. Su dizainerio Jurgio Griškevičiaus pagalba sukūrėme knygelę, išleistą 130 egzempliorių tiražu – lygiai tiek, kiek posėdyje dalyvavo Atkuriamojo Seimo narių.
Chronologiškai jūsų kūrinys sąveikauja su laiku iškart po „Vilniaus pokerio“, parodoje veikia tarsi viena iš nuorodų į laiko tėkmę, miesto ateitį, jo išlaisvėjimą iš priespaudos. Koks jūsų santykis su R. Gavelio romanu? Kiek jis svarbus apmąstant savo paties kūrinį?
R. Gavelį skaitau keliais sluoksniais. Pirmasis sluoksnis – paties autoriaus diskusija su laikmečiu, kuriame jis rašė „Vilniaus pokerį“. Kitas sluoksnis – mano, kaip skaitytojo santykis su jo fiksuojamu laiku ir situacijomis. Šis sluoksnis – labai asmeniškas, glaudžiai susijęs su tremties traumomis, nes iš šešių ištremtų mano šeimos narių sugrįžo tik trys. Mes turime nepamiršti to, ką patyrėme, nenustoti klausti, kodėl tai įvyko, nes, kaip rodo dabartinė pasaulio situacija, panašūs įvykiai gali bet kada pasikartoti, jei pamiršime, kas ir kodėl esame.
Trečiasis romano sluoksnis man – pats bendražmogiškiausias: tai yra žmogaus santykis su dabartimi. Nors Gavelio raiška labai sodri ir niūroka, čia pat ji – pakankamai poetiška ir nepavaldi laikui, nesudėtinga atrasti romano asociacijų su dabartimi. Jis nuolat išlieka aktualus ir kiekvienas atranda savo būdą jį skaityti, mat Gavelio naudojami simboliai ir raktai yra aiškūs, ryškūs ir gana universalūs.
O kur dar meilė muzikai! Šitaip sugebėti aprašyti koncertą, kad atrodytų, jog jo ne tik klausei, bet ir pats grojai… Toks būdas kalbėti apie muziką turėtų būti dėstomas meno kritikos seminaruose.
Gimėte, užaugote ir kuriate Vilniuje. Koks jūsų santykis su šiuo miestu, kas pirmiausia ateina į galvą pagalvojus apie Jono Jurkūno Vilniaus vaizdinį?
Pirmiausia į galvą ateina miesto horizontas, nes užaugau Antakalnyje ir galėdavau į Vilnių žiūrėti nuo Bistryčios gatvės kalno. Tokia perspektyva leisdavo daug ką pamatyti – Žirmūnų namai, televizijos bokštas, katedros varpinė, nauji ir seni pastatai išsidėstydavo tolimame charakteringame siluete. Jis gana greitai keitėsi – studentavimo laikais prasidėjus statybų pasiutpolkei horizonte jau suskaičiuodavau po dešimt ar dvidešimt statybinių kranų.
Sykį teko paskaičiuoti, kad esu penktos kartos vilnietis. Mano močiutės senelis buvo Tėvas Nikolajus, Švč. Dievo Motinos Ženklo iš Dangaus cerkvės Žvėryne šventikas. Iš tėčio pusės esame daugiau kauniečiai ir biržiečiai, tačiau iš mamos pusės vilnietiškoji linija tęsiasi tikrai toli. Kadangi iš mamos pusės turiu ir ukrainietiško kraujo, man vienas esminių dalykų yra Vilniaus atvirumas pasauliui ir kiekvienam svečiui. Sakyčiau, kad visi, gyvenantys Vilniuje, esame begalinės ir amžinosios kartos vilniečiai, jei tik su tuo sutinkame.
Vilnius man yra tarsi patogiausias rūbas, seniai nešiojama šilta pirštinė, toks apdaras, kuris suauga su jo nešiotoju. Nors, žinoma, nedrįsčiau sakyti, kad esu Vilniaus savininkas (juokiasi). Bet iš to ateina pareiga tausoti ir puoselėti šiame mieste tarpstančias vertybes ir visą kultūrinį pasaulį.
Nuotrauka – Ryčio Šeškaičio © Vytautas Landsbergis ir Jonas Jūrkunas.
Kadangi kalbame apie muziką, neišvengiamai norisi paliesti miesto skambesį. Jei reikėtų atrasti garsą, kūrinį ar kitą muzikinį elementą, geriausiai atspindintį Vilnių jums, kas tai būtų?
Neseniai teko mėnesį praleisti Porto mieste Portugalijoje ir patirti, kaip smarkiai skiriasi jo garsas. Žinoma, garsas tėra tik dalis patirčių, juntamų panirus į miestą – tiek jis, tiek šviesa, kvapai kiekviename mieste yra kitokie.
Galvodamas apie Vilniaus skambesį labiau susikoncentruočiau į tai, ką miestas pats iš savęs skleidžia, negu tai, ką apie jį sukuriame, nes ką besudainuosi apie kažkokį objektą, vis tiek tai tebus antrinis produktas. Man Vilnius įdomus tuo, kaip jame sudera industrinis, statybinis, technologinis triukšmas ir senųjų bažnyčių, miško, žmogaus sukeliami garsai.
Laikas keičia Vilniaus garsą. Vienoks jis – vasarą po lietaus ar grįžtant namo penktą ryto, kitoks – rudenį su didžiuliais nukritusių lapų plotais parkuose ar pavasarinio Neries potvynio metu. Visa tai susijungia į bendrą miesto patirtį, iš kurio vieną elementą išskirti – labai sudėtinga. Vos žengęs į šoną pateksi į visiškai kitokią garsinę aplinką. Buvau priblokštas, kai tuo metu neseniai rekonstruotoje Lukiškių aikštėje išgirdau lakštingalos čiulbesį. Gamtos fotografas Marius Čepulis ten pat aptiko jau kažkelintą vietinių ežių kartą. Man atrodo, tame ir slypi Vilniaus savitumas.
Ačiū už pokalbį!
