Nuotrauka – Sima Šilingytė ©
Spalio 12 d. Nacionaliniame XXI amžiaus meno muziejuje MAXXI, Romoje, žinoma šiuolaikinio meno kūrėja Kristina Inčiūraitė pristatė muzikinį pasirodymą „Fragmentas kaip priežodis“. Iki spalio 26 d. Italijos sostinėje galima apžiūrėti ir personalinę menininkės parodą „Reflecting Women“ (liet. „Apmąstant moteris“), kuri vyksta šiuolaikinio meno parodų erdvėje „AlbumArte“.
Moters tapatybės svarba
Kūrėjos Kristinos Inčiūraitės darbuose dažnai nagrinėjamos svarbios sociokultūrinės problemos, kurios perteikiamos netiesiogiai, o žiūrovas transliuojamą žinutę analizuoja pasitelkdamas asmenines asociacijas. Parodoje „Reflecting Women“ nagrinėjama viena aktualiausių pastarojo laiko temų – moteriška tapatybė.
„Parodoje siekiu subtiliai perteikti tam tikrą moters transformaciją. Tačiau feministinis aspektas man yra svarbus ne tik norint kalbėti apie moteris, bet ir apie emancipacijos poreikį plačiąja prasme – kritinę refleksiją, pokyčio galimybę“, – akcentuoja parodos idėją K. Inčiūraitė.
Nuotrauka – Sima Šilingytė ©
Šį renginį kuruojanti, Lietuvos meno sceną puikiai pažįstanti, Benedetta Carpi de Resmini sako, kad K. Inčiūraitės kūryba puikiai atskleidžia, kad Lietuvos menininkės taikliai geba įžvelgti šiandieniniam žmogui aktualias temas, suteikiant joms naujų perspektyvų.
Ne moters kūno stilizavimas, o jos balsas
Šioje parodoje, sujungiant filmus, instaliacijas ir objektus, svarbus ne kūno stilizavimas, bet balso akcentavimas.
Poststruktūralizmo filosofė Judita Butler, pastebi, kad negalime kalbėti apie stabilią žmogaus tapatybę, nes lytis yra socialinis konstruktas, kuris nuolat modeliuojamas pagal nusistovėjusią hierarchinę socialinę sąrangą. Pasak projekto organizatorių, parodoje norima konceptualiais meniniais būdais pasipriešinti įprastai moters reprezentacijai, kada ji „įstumiama“ į tam tikrą, iš patriarchalinės perspektyvos pristatomą moters lyties „vaidmenį“ visuomenėje.
„Dėl judėjimo „Me Too“, kalbėdami apie lyčių klausimus, mes atitolome nuo esminių dalykų – tai nėra diskusija tik apie moters seksualumo problemas, o svarbi yra platesnė ir gilesnė samprata, kas yra moteris, kaip ji suvokiama ir apibrėžiama“, – sako parodą kuruojanti meno ekspertė.
Nuotrauka – Sebastian Lucian, AlbumArte archyvas ©
Nuotrauka – Sebastian Lucian, AlbumArte archyvas ©
Nuotrauka – Sebastian Lucian, AlbumArte archyvas ©
Pasak parodos autorės K. Inčiūraitės, moters balso akcentavimas jos kūryboje leidžia kalbėti apie moters tapatybės neapibrėžtumą ir skatina moteris giliau apmąstyti savo vaidmenį.
„Mano kūrinių veikėjos paprastai veikia už kadro. Vaizduojamos moterys tarsi „šešėlio aidas“ sklandantis ore – negali jų pamatyti ir aiškiai identifikuoti. Manau, ne per kūną, o per balsą išreikštos nepastebimumo, tapsmo strategijos bando ardyti visuomenėje dominuojančius galios režimus. Juk dažnai moteris, parodanti savo kūną (labiau apibrėžtą tapatybę), tampa labiau pažeidžiama ir įstumiama į tam tikrus rėmus“, – sako menininkė.
Kolektyvinė atmintis ir asmeninių patirčių analizė
Minimali vaizdinė raiška ir dėmesys balsui yra svarbus ne tik parodoje „Reflecting Women“, bet ir praėjusią savaitę Romoje pristatytame muzikiniame performanse „Fragmentas kaip priežodis“. Šio projekto autorė pabrėžia, kad jame subtiliai atliekami populiarių muzikinių kūrinių fragmentai, atskleidžiama balso reikšmė, asmeninės ir kolektyvinės atminties analizė.
Nuotrauka – Sebastian Lucian, AlbumArte archyvas ©
„Audiovizualinės technologijos, kaip vienos iš kapitalistinės rinkodaros įrankių, kontroliuoja ir modeliuoja mūsų pasirinkimus. Šiandieniame preciziškai rinkodaros sukalkuliuotame, nuolat garsus ir vaizdinius (re)produkuojamame pasaulyje, mus jungia panašios patirtys – daugelis žmonių klauso tą pačią melodiją ar žiūri tą patį filmą ir visa tai tampa ne tik asmeninės, bet ir kolektyvinės atminties dalimi“, – pagrindinius muzikinio projekto aspektus išskiria menininkė.
„Muzikinis performansas žiūrovą kviečia patyrinėti naujas, nematomas teritorijas. Žiūrovas turi galimybę dalyvauti pasirodyme ir per kolektyvinę atmintį suaktyvinti asmeninius išgyvenimus“, – žiūrovų įsitraukimą pabrėžia B. C. de Resmini.
Nuotrauka – Sima Šilingytė ©
Neįprasta muzikinių kūrinių forma – niūniavimas ir švilpavimas
Technologizuotoje kultūroje įrašytos dainos plačiai pasklido, o nuolat kartojamos jos tampa mūsų atminties dalimi. Šiame projekte muzikinių kūrinių fragmentai yra atliekami kitokia forma – niūniavimu ir švilpavimu.
„Kūrinio koncepcijoje paminiu Alaino Resno filmą „Sena daina“ (1997). Šio filmo scenaristė Agnès Jaoui yra sakiusi, kad rinkdama populiarias dainas filmui, jų fragmentus naudojo kaip priežodžius. Pasak jos, populiarių dainų tekstuose pateikiamos supaprastintos mintys tarytum apibendrina jausmus ir tokiu būdu juos „nuskurdina“. Pasitelkus redukuotas muzikinių kūrinių formas – niūniavimą ir švilpavimą – šiame projekte bandau atkreipti dėmesį į „nuskurdintų“ patirčių problemas“, – teigia K. Inčiūraitė.
Lietuvos kultūros atašė Italijoje, Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė, pabrėžia puikiai pasirinktą pasirodymo vietą ir laiką.
Nuotrauka – Sebastian Lucian, AlbumArte archyvas ©
„Menininkės muzikinis pasirodymas pristatytas prestižiniame MAXXI meno muziejuje jau 15-ioliktą kartą organizuojamos „Šiuolaikinio meno dienos“ Italijoje metu. Būti įtrauktiems į šventinę programą – puikus šalies šiuolaikinio meno įvertinimas ir pasitikėjimas. Tarp pasirodymo svečių galima buvo sutikti Lietuvos ir Italijos meno kritikus bei žurnalistus, tarptautinio meno tinklo „Magic Carpets“ kuratorius“, – sako kultūros atašė Italijoje.
Muzikinis kūrinys „Fragmentas kaip priežodis“ buvo pristatomas menininkei bendradarbiaujant su Šv. Cecilijos konservatorijos choro nariais Romoje ir švilpavimo virtuoze Mariko Takagi iš Japonijos.
