Nuotraukos – Laurynos Kiškytės (c)
Ryšys tarp romantikos, koncepcijos, kruopštumo. Galimybė papasakoti istoriją rankų darbo kūriniais. Taip būtų galima apibūdinti juvelyrės Laurynos Kiškytės darbus. Tai tarsi neatsiejamas santykis su moderniuoju pasauliu ir senosiomis tradicijomis, kuriomis yra perteikiami jausmai, idėjos bei balansas. Kūrėjos darbai žavi savo detalumu, kruopščiai atlikta technika ir pateikimu. Pakalbinome Lauryną Kiškytę apie tai, kas slypi už šio magiško ir paslaptingo juvelyrikos pasaulio, kuris patraukia savo detalėmis ir užgniaužia kvapą.
Lauryna, ar galėtum papasakoti, kaip atradai savo kelią juvelyrikos pasaulyje? Kuo tave sužavėjo ši sritis?
Vaikystėje norėjau dviejų dalykų: niekada neužaugti ir būti dailininke. „Planas A“ nepavyko, bet štai „Planas B“ pamažu vykdomas (šypsosi). Visada (paprastai vengiu tokių abstrakčių žodžių kaip visada, amžinai) žinojau, kad siesiu ateitį su meno pasauliu. Nuo mažumės buvau krapštukė, galėdavau ištisas valandas paišyti smulkiausias detales, ar ką nors konstruoti, patikdavo dirbti vienai, mėgau susikaupimą ir tylą. Manau, būtent šie aspektai ir nulėmė mano pasirinkimą – juvelyrikos studijas.
Juvelyrika žavi dėl daugelio dalykų: vaikystės sentimentai – močiutės ypatingomis progomis atidaroma papuošalų dėžutė visada užgniauždavo kvapą, studijų metu užbūrė neribotos technologijų galimybės, dabar į juvelyriką žvelgiu kaip į mistišką, intymų kūrėjo ir žmogaus kūno dialogą, galimybę papasakoti istoriją per papuošalą.
Juvelyrika yra labai detali sfera, kuri reikalauja begalinio kruopštumo. Tavo darbai būtent tai ir atspindi – estetiką bei minimalistinį kruopštumą. Kaip pati apibūdintum savo kūrybą?
Precizika dar ir dabar yra didžiausia siekiamybė! Kalbėti apie savo kūrybą išties sunku – tai lyg išverstum megztinį į kitą pusę (juokiasi), tiesiog savo kūriniu parodai, koks esi viduje. Kūrėjo pasaulis tuo ir įdomus, jog bėgant metams keičiasi, atsiranda naujos patirtys, išgyvenimai, kartu keičiasi ir kūriniai, subręsti kaip asmenybė – atsiranda branda ir kūryboje. Esu jaunas žmogus, tad šiuo metu mano papuošalai spinduliuoja laisvę, dažnai yra organiškų formų, dvelkia romantiškumu.
Ar galėtum papasakoti apie kūrybinį procesą, nuo ko viskas prasideda, kokias medžiagas ir gamybos technikas naudoji?
Ko gero, kaip ir dauguma kūrėjų, viską pradedu nuo popieriaus ir pieštuko. Fiksuoju idėjas, motyvus, dėlioju kompozicijas. Iki šiol daugiausia dirbau su sidabru, bet pamažu išbandau naujas medžiagas: porcelianą, medį. Gamybos technikos pačios įvairiausios, priklauso nuo idėjos ar klientų pageidavimų: kalinėjimas, graviravimas, liejimas. Savo spalvingumu ir plačiomis galimybėmis ypač žavi emalio technologija, nekantrauju išbandyti neseniai iš Vokietijos atkeliavusį akrilinį emalį!
Kaip gimė tavo kūrybos ženklas „Ver Sacrum“? Ką mūsų skaitytojai gali ten atrasti?
Atėjo toks metas, kuomet panorau pasidalinti savo sukurtais darbais. Prasidėjo didysis galvosūkis, o kaip pa(si)vadinti? Nenorėjau, kad tai būtų „Lauryna Kiskyte jewellery“, nes skambėjo banaliai, sausai, ieškojau kažko negirdėto ir atspindinčio mano asmenybę. Sykį, skaitydama meno istoriją, sužinojau, jog Secesijos laikotarpiu, kuris mane labai žavi savo gracingumu ir mitologiškumu, buvo leidžiamas meno žurnalas pavadinimu „Ver Sacrum“ (lot. „Šventasis pavasaris“). Eureca, pagalvojau! Mano vardas kilęs iš lotynų kalbos, gimiau parskrendant pavasario šaukliams – vieversiams, o sakralinė dailė, ypač Bizantijos laikų juvelyrika yra kažkas tokio! Tad taip patyliukais ir pasisavinau šį pavadinimą (šypsosi). Kol kas po šiuo ženklu slepiasi iš tauriųjų metalų ir brangakmenių kurti vienetiniai papuošalai. Tikiu, kad greitu metu gali įvykti tam tikrų pokyčių!
Kokio tipo juvelyriką galima atrasti tavo tinklalapyje?
Tinklalapyje vyrauja šioks toks chaosėlis. Yra visko: studijų laikų darbų, konkursinių, konceptualių kūrinių. Šiuo metu daugiausia yra papuošalų, sukurtų pagal individualius norus ir pageidavimus.
Vis dėlto, norėčiau šiek tiek pakeisti puslapio koncepciją – atskleisti kūrybos užkulisius, pasidalinti ne vien juvelyrika, bet ir piešiniais, tapybos darbais, kūrėjo kasdienybe.
Kokių komentarų esi išgirdusi apie savo darbus? Kuris projektas tau yra įsimintiniausias ir kodėl?
Oi, visokiausių. Nuo „O kodėl tavo žiedai kreivi?“ (meno mugėje „Vilnius Craft“ kūriau kolekciją – žiedus, lipdytus rankomis ir visiškai sąmoningai kreivus, tačiau likau nesuprasta) iki komentarų, apie tai, kad žmonėms kažko trūksta, jei neužsideda mano kurto papuošalo. Paskutinis, labiausiai paglostęs dūšią, buvo užsakovės iš Amerikos atsiųstas atvirukas su padėka. Be proto džiugu, kai neturi galimybės susitikti su žmogumi, nes jis už tūkstančių kilometrų, o tavo kuriama juvelyrika tampa jungtimi, nutiesia tiltą tarp žmonių. Įsimintiniausias projektas? „Misija diplominis darbas“. Be komentarų.
Ar gali papasakoti mūsų skaitytojams apie renginius, kuriuose teko dalyvauti? Ką tau, kūrėjai, tai suteikė?
Tarptautinis emalio simpoziumas Kintuose, dėl jo nemečiau juvelyrikos studijų. Buvo ištikusi krizė po pirmo kurso, nemačiau perspektyvų, atrodė, kad vaikystės svajonė būti dailininke visiškai niekam tikusi. Tuo metu dar nepažinta emalio technika, buvimas su kūrėjais iš Lietuvos ir Gruzijos išsklaidė susikaupusį nerimo ir pasimetimo debesį. Taip pat neįkainojamą patirtį įgijau atlikdama praktiką pas vieną garsiausių Europos, o gal net ir pasaulio, meninės juvelyrikos kūrėjų Tanel Veenre. Darbas su juo praplėtė net tik technologinį žinių bagažą, bet ir asmeninį juvelyrikos suvokimą, paskatino ieškoti ir nebijoti naujų medžiagų, dalyvauti konkursuose, rimtai susimąstyti apie asmeninę parodą. Taip pat didelį įspūdį paliko Miuncheno juvelyrikos savaitė, dešimtys itin aukšto lygio šiuolaikinės juvelyrikos parodų (smagiausia, jog juvelyrika tūno ne tik už galerijų sienų, atvykę svečiai ir vietiniai žmonės puošiasi drąsiais, akį traukiančiais kūriniais), galimybė susitikti su autoriais, užmegzti ryšius.
Kokie tavo artimiausi planai?
Kol kas dalinuosi įtakos zonomis su pavasariniais bulvių daigais būsimame vonios kambaryje ( taip, kebloka situacija), tad artimiausiu metu planuoju įsirengti dirbtuves! O tada daug KURTI.
