Nuotraukos – D. Matvejev ©
Lauryną Jurgelį dažnai galima išvysti režisieriaus Oskaro Koršunovo spektakliuose tokiuose, kaip „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Katedra“, „Apvalytieji“, „Kankinys“, „Jelizaveta Bam“. Praėjusiais metais aktorius debiutavo Pauliaus Tamolės spektaklyje „#beskambučio“, o šiais metais – Antano Obcarsko „Voiceke“ bei Jono Tertelio „Nežinoma žemė. Šalčia“, pasakojančiu Šalčininkų rajono gyventojų istorijas. Pasak Lauryno, šis dokumentinio žanro spektaklis tapo ne tik nauja teatrine patirtimi, bet ir įdomiu iššūkiu.
Koks buvo tavo santykis su Šalčininkais iki spektaklio?
Neturėjau jokio santykio su šiuo miestu. Netgi nežinojau, kurioje Lietuvos pusėje jis yra. Nors Šalčininkai yra visai arti Vilniaus, bet man neteko lankytis toje šalies dalyje. Tai buvo nauja pažintis.
Ar prisimeni, kokia buvo pirmoji patirtis apsilankius Šalčininkuose?
Kai pirmą kartą lankiausi Šalčininkuose, buvo labai šalta žiema. Taip sutapo, kad pirmasis įspūdis buvo susijęs su šalčiu. Šalčininkų „Lietuvos tūkstantmečio“ gimnazijoje organizuotos kūrybinės dirbtuvės moksleiviams. Deja, bet pirmus kartus lankantis neteko artimiau susipažinti su pačiu miestu.
Atskleisk, kas vykdavo susitikimų su šalčininkiečiais metu? Kaip rinkta medžiaga spektakliui?
Mūsų tikslas buvo susitikti su vietiniais gyventojais tam, kad jie papasakotų įdomių asmeninių istorijų, kurias galėtume panaudoti spektaklyje. Tačiau reikėjo atrasti būdus, kaip žmogų priversti atsiverti ir laisvai bendrauti su mumis. Galbūt jiems atviriau kalbėtis padėjo dar ir tai, kad aktorius Oskaras Vygonovskis bendravo lenkų kalba. Finale mums vis tiek pavyko juos prakalbinti.
Kaip buvai pakviestas prisijungti prie spektaklio kūrybinės komandos?
Pamenu, kad buvo žiema ir tuo metu neturėjau naujų darbų. Vieną dieną netikėtai sulaukiau skambučio iš režisieriaus J. Tertelio, su kuriuo teko ir anksčiau dirbti. Manęs paklausė, ką veiksiu artimiausiais mėnesiais. Pasakiau, kad nesu užsiėmęs. Manau, kad kriterijai, pagal kuriuos buvo atsirenkami aktoriai labiau susiję su subjektyviu režisieriaus matymu. Jam buvo svarbus aktoriaus paslankumas. Nebuvo jokios konkrečios atrankos, tad man pačiam pasidarė smalsu, kodėl esu kviečiamas.
Kaip vyko pirmosios spektaklio repeticijos? Girdėjau, kad jūs – aktoriai negalėjote susitikti su tais žmonėmis, kurių istorijos yra įtrauktos į spektaklio siužetą. Ar tai tiesa?
Sąmoningai vengėme susitikimų su tais žmonėmis, kurių istorijos yra pasakojamos spektaklyje. Pirmosios repeticijos įsiminė tuo, kad gavome daug įrašų su šaltininkiečių pasakojimais, kuriuos turėjome perklausyti. Viena iš užduočių buvo išsirašyti pasakojimo epizodą ir pamėginti atpasakoti kuo autentiškiau, t. y. Surandant tinkamą balso tembrą ir kalbėsenos manierą. Manau, kad kai klausaisi įrašų, tavo vaizduotė veikia kur kas plačiau, nes tu negali matyti žmogaus. Tada pradedi įsivaizduoti, kaip jis atrodo, elgiasi ar kalba.
Tau, kaip ir kitiems aktoriams, teko ne vienas personažas…
Mano personažai yra keturi: Česlovas Milošas, Večeslavas, pasienietis Eugenijus ir kunigas Vaclovas. Sunkiausia buvo tai, kad visi šie žmonės yra už mane vyresni ir turintys daug gyvenimiškos patirties. Svarsčiau, kaip suprasti jų mąstyseną ir požiūrį. Man tik 24 metai. Buvo baisu padaryti iš jų parodiją, reikėjo atrasti būdą, kaip juos visus prisijaukinti.
Tačiau kūrybinės komandos palaikymas visada buvo šalia?
Tertelis prižiūrėjo visą darbo procesą. Į repeticijas jis ateidavo viską apgalvojęs ir pasiruošęs, tad ir man norėdavosi būti taip pat viską apgalvojusiam ir pasiruošusiam, turėti idėjų, kurias galėčiau pasiūlyti. Visgi repeticijos buvo labai individualios. Jų metu mes klausydavomės įrašų su šalčininkiečių istorijomis ir visi turėdavome kalbėti vienu metu. Tuo tarpu, režisierius žymėdavosi pastabas. Tokiu būdu vyko pasiruošimas spektakliui. Vėliau kalbėdavome po vieną. Visgi, viso šio darbo rezultate kiekvienas atsakėme tik už save. Didesnis bendrumo jausmas aktorių tarpe atsirado pradėjus dėlioti mizanscenas.
Žinau, kad laikui bėgant galiausiai susitikai su tikraisiais spektaklio veikėjais, nekilo noras perimti jų tikrąsias savybes?
Manau, kad tam tikras darbas yra padarytas ir jau galiu su šiais žmonėmis susipažinti artimiau. Tačiau distancija tarp mūsų vis tiek išliks. Mes, aktoriai galime juos interpretuoti savaip. Režisierius yra sakęs, kad kai mes perprasime šių žmonių charakterius, galėsime pradėti žaisti jais. Svarbiausia – jų mąstymas, o tai, kaip tu pasakysi tą ar aną – nebėra taip svarbu. Susipažinimas su spektaklio veikėjais tėra smalsumo dalykas.
Ar spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ kūrimo procese tau buvo palikta laisvės?
Žinoma, tik, kad pačią laisvę iš karto pagauti buvo sunku. Tiek faktorių reikėjo suvaldyti: atmintį, balso tembrą, akcentą, kalbėjimo greitį. O kur dar pats tekstas, kuriame pilna žargono ir kitų kasdienių kalbinių šiukšlių.
Žiūrint spektaklį susidaro įspūdis, kad aktoriai ir veikėjai nėra susieti dialogais. Ar tai padeda, o gal trukdo?
Galbūt taip yra sunkiau. Anksčiau turėtoje aktorinėje patirtyje remdavausi į kolegą, netekdavo vaidinti sau. Scenoje mes visi esame kartu, bet istorijas pasakojame skirtingose pusėse sėdintiems žiūrovams. Sunku, tačiau tokiu atveju tau padeda ne aktorius, kaip tavo partneris, bet jo tekstas. Aš kabinuosi į siužetą nuo to, ką ir kaip jis pasako, bet ne nuo to, kaip jis vaidina.
Ar teko susidurti su sunkiais momentais spektaklyje?
Sunkiausias buvo perėjimas iš vieno personažo į kitą, jų, kaip asmenybių ryškūs ir skirtingi charakteriai. Mėgstu aiškumą ir švarą, kada pakanka suvokti, jog esi tik tu ir tavo personažas. Tuo tarpu šiame spektaklyje man atitekusių veikėjų yra net keturi. Kaip padaryti, kad jie netaptų panašūs, išliktų jų tarpusavio išskirtinumas ir kartu pavyktų darniai pereiti nuo vieno prie kito – tai buvo sunkiausias uždavinys. Nemažiau svarbu spektaklyje išlaikyti natūralų gyvumą, nes mes ne vaidiname, o pasakojame konkretaus žmogaus istoriją. Tačiau tame neturi būti pamiršta pati prasmė.
Kaip manai, ar tavo personažai yra tarpusavyje lygiaverčiai savo charakterių ryškumu?
Manau, kad taip. Nėra aiškaus suskirstymo, kad vienas yra labiau išskirtinesnis, o kitas mažiau. Galbūt tai yra žmogiškas, natūralus dalykas, kad tau pačiam kažkuris iš jų tampa labiau artimu. Pavyzdžiui, Čelsovo charakterį perpratau greitai ir jis asmeniškai atrodo įdomiausias personažas iš visų.
Kaip ruošiesi prieš kiekvieną spektaklį? Ar turi savų metodų susikaupimui?
Prieš spektaklį mėgstu pabūti kartu su veikėjais, t.y. perklausyti dar kartą įrašus. Jų klausausi ne tam, kad pasikartočiau tekstą, bet kad atnaujinčiau įspūdį. Tiesa, pasiruošimas šiam spektakliui yra kiek neįprastas. Nėra taip, kad su kitu aktoriumi galėčiau pasikartoti kurios nors scenos tekstą, pasitarti. „Nežinoma žemė. Šalčia“ atveju pasiimu telefoną ir klausausi įrašo. Nors iki šiol dar nesu tikras, kaip tinkamai ruoštis.
Koks tavo, kaip aktoriaus požiūris į dokumentinį teatrą? Juk tau tai pirma tokia patirtis…
Aktorine prasme tai yra kaip desertas. Tu gali parodyti savo aktorinių gabumų paletę, kaip kad mano atveju perteikiant net keturis skirtingus personažus. Pati dokumentika man įdomi. Tačiau vaidinti spektaklyje, pastatytame pagal pjesę, kur kas artimiau.
Ar gali teigti, kad „Nežinoma žemė. Šalčia“ tau buvo iššūkis?
Šimtu procentų. Buvo daug įdomių akimirkų. Tai viena įsimintiniausių patirčių. Laikas nuo režisieriaus skambučio ir pakvietimo prisijungti iki spektaklio rodymo praėjo labai greitai. Įdėta daug nelengvo ir įdomaus darbo. Džiaugiuosi, kad kūrybinė komanda tikėjo mūsų, kaip aktorių galimybėmis.
