Nuotrauka: Riccardo Dessí/ SwO magazine
Kol kas mano kelionių blogas niekaip neįlenda į madą. Kol namuose, nujaučiu, ženkliai auga mados naujienlaiškių skaičius, po Sardinijos saule vėjuotose pakrantėse vis dar tikiuosi surasti kokį mados lobį.
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo
Praėjo dar kelios paros. Regis, radau. Bet apie tai – vėliau. Šiandien dar kartelį grįžau į Oristano. Iš pradžių pasimečiau, nes buvau išmesta vidury gatvės be žemėlapio ar išankstinio pagooglinimo, bet nepraėjo nė trys valandos, kai miestą išvaikščiojau skersai bent du kartus. Supermarketą vietiniai verslininkai sugalvojo pavadinti superstore, o šiame komplekse besiglaudžiančioje žurnalų bei kelioninių atvirukų parduotuvėje sužinojau, kad į Lietuvą itališkų mados žurnalų eksportuojama daugiau nei į pačią Sardiniją, ir, kol svėriau delnuose penkių eurų Vogue bei poros Vanity Fair (rankinis bagažas…), paslaugus prekystalio berniukas suspėjo man paaiškinti, kad be sardo kalbos šioje šalyje neišsiversiu, taip pat didžiuodamasis bendradarbei parėkauti, kad turi svečių iš Lietuvos, na, ir pabendrauti trim kalbom, kuriomis jis puikiai komunikuoja, tačiau prastai šneka.
Dieną gatvės tokios pat tylios, kaip ir naktį (išskyrus ten, kur žaidžia vaikai), senamiestyje nėra šaligatvių ir mašinos važiuoja bet kur. Už bokšto-varpinės, stovinčio asfalto duobėje tarsi centrinis orientyras, prasideda urbanistinis rajonas, kiek judresnis, pilnas autocentrų, ledainių, mažyčių outletų. Gatvės mados čia nėra, nors vyrai (bet tikrai ne vietinės donnos), tiesa, labiau prisižiūrėję nei Lietuvoje.
Sardinijoje atradau jauną ir daug žadantį fotografą Riccardo – nors su kamera sukiojasi tik nuo pernykščio rugsėjo, jo aštuoniolikatūkstantinė nuotraukų kolekcija neprimena pradinuko darbų. Peizažai, portretai, renginiai, natiurmortai; manau, jis gali savitu žvilgsniu prigauti bene viską. Nežinau, ar liksiu čia iki jo fotosesijos, kad užfiksuočiau backstage, jei ne, pažadu įmesti į savo užrašus bent keletą jo ankstesnių darbų.
Užsukau į ryškiai oranžinę ledainę (gelateria), kurios sienos puoštos Warholą primenančiais ledais, o visa pailga baro apačia – Takashi Murakami (menančiais) žaisliukais. Čia sueina seneliai su kokiu anūku už rankos, šiaip užklydėliai ar šeimos virš keturiasdešimties – kaip supratau, tai puiki vieta pokalbiams, susitikimams ar draugystės atgaivinimams. Bet labiausiai man patiko plakatai ant sienų, deklaruojantys nesiliaujančią rusenti aistrą ledams. Šiuose – tokie skambūs šūkiai kaip kad „Pirmiausia ledai, o tik po to – moralė“, „Galiu atsispirti bet kam, tik ne šiai pagundai“, arba „Nėra nuoširdesnės meilės, nei ta, kurią jaučiame ledams“.
Dažnam prisiminimai apie šalį asociuojasi su vienu ar kitu filmu, muzika. Gaila, kad negalima viena juosta perteikti šalies įspūdžio, papročių ir kultūros. Prieš atvažiuodama čia iš SwO mados redaktorės Linos bibliotekos nusižiūrėjau vietinės muzikos bei filmą su Tilda Swinton, Pringle of Scotland veidu (Io sono amore). Po dar vieno filmo – stebuklo Milane (Miracolo a Milano) – nusprendžiau, jog šis mados miestas išprotėjęs dėl sniego bei šalčių, o taip ir neperklausyta muzika atrodė svetima ir nostalgiška. Čia gi, jau su vietiniais, pasižiūrėjau ilgą kino juostą apie talentingą, bet pamažu išprotėjusį teatro režisierių bei prisiklausiau džiazo, Joe Barbieri ir Fat Freddy’s drop – grupės iš Naujosios Zelandijos, primenančios tobulą Karibų regio muziką. Ir Italijos įvaizdis vėl apsivertė; turbūt taip bus dar ne kartą ir ne du, tačiau kinas ir dainos mūsų suvokimą ir emocijas vartalioja taip pat galingai ir paveikiai, kaip ir sutikti žmonės, aplankytos vietos bei kiti patirti įspūdžiai.
pirma nuotraukas yra pasakiska
Superinis