„Loftas Fest 2013“ – išskirtinė šventė Vilniaus mieste. Tokia išskirtinė, kad net nežinome, nuo ko pradėti – nuo penktadienio ar papasakoti apie viską po truputį?
Nuotraukos: Lukas Šalna
Jau praėjusiais metais išgirdę apie festivalį Naujamiestyje šiek tiek kritiškai pašnairavome – juk šis rajonas vieniems asocijuojasi su baugiais stoties lankytojais, kitiems – senelių apsėstais suoleliais. Pranešame, jog pats laikas keisti požiūrį, nes naujoviškus loftus užplūdo jauni žmonės, o vakarėliai bei maistas konkuruoja su senamiesčio širdimi! Taigi, metai bėga, o palyginti atoki vieta visai neatbaido!
Laukėme programos nekantriai – visus metus Viktoras Diawara į Vilnių pasikviesdavo vieną už kitą geresnį atlikėją, o juk festivaliui reikia tikro dinamito! Išvydęs programą ne vienas melomanas Youtube svetainėje arba savo grotuvuose tikrinosi pavadinimus – ar nepasivaideno, jog atvažiuoja tarškalai britai MODESTEP ir jaunystėje apie pieno kokteilius dainavusi Kelis? Skaityti mokėjome, o penktadienio ir sekmadienio vakarais Lofto kiemelis buvo pritvinęs žmonių. Kaip muzika šeštadienį? Skonio reikalas, tačiau begrojant Trap Masters negalėjau pasitraukti nuo Loftas Stage, prie kurios publikoje sukosi ir matyti veidai – modelis Smiltė Bagdžiūnė ir The FaceHunter autorius Yvan Rodic.
Jeigu jau pradėjome kalbėti apie The FaceHunter, turiu pagirti ir nusivilti. Pagyrų negailiu Loftas Fest organizatoriams, pasirūpinusiems ne tik gera muzika naktimis, bet ir įdomiomis ,,What’s Next?’’ paskaitomis dieną. O nusivylimus siunčiu dviems šalims – garsiausią gatvės stiliaus ir vakarėlių tinklaraštį prižiūrinčiam Yvanui, kurio paskaitos tikėjausi ilgesnės ir informacingesnės, ir lietuviams, kurie nesugebėjo sugalvoti klausimų. Na, svarbiausia, jog kai kas jį pamatė, kai kas papozavo, kai kas gavo autografą. Pamatyti buvo verta!
Tiesą sakant, išgirdusi, jog atvažiuoja FaceHunter, tikėjausi, jog Lofte pamatysime ilgai spintoje saugotais, originaliausiais ir eksentriškiausiais drabužiais pasidabinusius žmones. Deja, festivalio hitu liko šviesūs, savo rankomis pakirpti vintažiniai šortai aukštu liemeniu, derinami prie aptempto juodo triko. Tai praktiška ir gražu, tačiau viename ratelyje pamačius penkias taip apsirengusias įvairių sudėjimų paneles, pasidaro mažų mažiausiai keista. Antrus ar net trečius metus iš top sąrašo išbraukti negalime asimetriškų sijonų, kurių spalvos nuo praėjusių metų labai susantūrėjo: beliko tik juoda ir balta. Nuostabą kėlė ir pasirinkta avalynė – gal panelės juodus aukštakulnius rinkosi dėl to, jog vėliau galėtų šauti į klubą arba gyvena kitapus gatvės? Manau, balti converse sportbačiai (kurie taip pat buvo populiarūs tarp svečių) yra taiklesnis pasirinkimas prisiekusio „festivalininko“ garderobui. Juk laukė ne viena pramoga, kurią su dešimties centimetrų pakulne būtų buvę sunku išbandyti – galėjome važinėtis riedlentėmis, susikurti gif’ą, pakilti keltuvu, čiuožti virve bei… šokti į minią.
Kas rytą atsikeldavau su šypseną, nes išsimiegodavau patogioje lovoje, pusryčiams galėjau suvalgyti naminę kiaušinienę, o į festivalį atvažiuoti viešuoju transportu. Tiesa, visai atsipūsti trukdė tik pirmadienį laukęs egzaminas, tačiau apie geresnį savaitgalį net nebūčiau pasvajojusi.
Fotografas: Lukas Šalna (LOFTO nuotraukos).
Visus fotoreportažus žiūrėkite LOFTO puslapyje: https://www.facebook.com/loftasvilnius.
