Nuotraukos: SwO archyvas / © SwO magazine
Mados savaitės dalyvė
Į gerklę pildama dar vieną karštos arbatos puodelį ir sėdėdama tarp pustuščių, popierinių kinų maisto dėžučių bandau atgauti energiją ir normalią kūno temperatūrą. Kol dar nors šiek tiek funkcionuoja raumenys ir akys laikosi neužsimerkusios, dalinuosi su jumis pirmosios Londono mados savaitės dienos įspūdžiais.
Kad ir kiek daug mums visiems suteiktų šis dukart į metus vykstantis renginys, pavakariop kiekvieno mados industrijos darbuotojo veide jau įžvelgiau nuovargį ir nepasitenkinimą. Saulėtu rytu prasidėjusi diena ir puiki savijauta bandant apsimesti, kad į šį miestą jau atėjo pavasaris, vakare atnešė gergždžiančią gerklę ir mėlynus sustingusius pirštus. Manau, ne tik man, bet ir daugeliui mados savaitės dalyvių. Žadu sau, jog rytoj šios klaidos nedarysiu, tačiau kyla įtarimas, jog vakare vėl teks bandyti surasti skausmo nekeliančią pėdų poziciją ir glaustis prie visų namuose esančių šilumą skleidžiančių objektų.
Viktorija
Jaučiu, kaip mano stalinė lempa palaipsniui priverčia raudonuoti skruostus, tad nustoju skųstis ir garsiai tariu: mados savaitė yra kvapą gniaužiantis ir neįtikėtinus tūrius norų ir planų atnešantis renginys. Pirmasis dalykas, kurį pastebėjau šiandien, atvykusi į Somerset House – ši mados savaitė atrodo visiškai kitokia, nei ji buvo rugsėjo mėnesį. Tam greičiausiai didelę įtaką turi ir mano pačios besikeičiantis požiūris, grožio, mados suvokimas, tačiau į viską ėmiau žiūrėti naujomis akimis. Nebesinorėjo būti visų pastebėtai ir užfiksuotai, tenorėjau stebėti, matyti ir apmąstyti pati. Tiek kolekcijas, tiek įdomius susirinkusius žmones, kurie perdėtai pakelia savo balsų toną, kai pašnekovui ima pasakoti apie savuosius pasiekimus mados industrijoje. Ima juokas, žinoma, atrodytų, kam girtis, bet džiaugiuosi, kad vis pasitaiko proga išgirsti tokių istorijų. Kai žinai, kad kažkur aplink tave yra daroma daugiau, norisi stengtis penkis kartus stipriau.
Mados savaitės svečiai
Kitas dalykas, kurį pastebėjau jau praeitoje mados savaitėje, tačiau šiandien pajutau ir savo kailiu – tai skirtumas tarp žmonių įsivaizdavimo, kas yra šis renginys ir to, kas jame iš tiesų vyksta. Mums visiems dažnai girdimas pasakymas „lakstymas iš šou į šou“ galėtų būti išverstas į „stovėjimą begalinėje eilėje vienam šou pasibaigus, laukiant kito“. Atrodo, mados pasaulis gyvena savo pačių laiku – vienam šou vėluojant, kitas, į kurį norėjai suspėti, jau spėja pasibaigti, beprotiškoms minioms žmonių tenka laukti ištisą valandą, stovint eilėje lauke, kol pirmosios dvi salės eilės bus užpildytos sėdinčiomis garsenybėmis. Faktas vienas – nieko negali suplanuoti. Eidama iš vieno šou ir mintyse ramindama save, jog vėl reikės laukti kito, nugirdau vieną pokalbį – viena iš dalyvių, rankose sklaidydama kvietimus į skirtingus šou, su savo palydovu šnekėjo, jog nori nenori, bet privalai tapti išrankesnis. Visų šou neaplankysi, net jei tave nuolat vežios asmeninis vairuotojas.
London College of Fashion absolventų kolekcija
Jena Theo
ApuJan
Nepaisant eilių ir visuotinio nepasitenkinimo, kuomet net VOGUE Twitter puslapyje buvo galima išvysti viešą žinutę: „About to step into the @PPQCLOTHING madness #lfw – and that’s just the queue“ (,,Įžengiame į PPQ beprotybę – ir tai dar tik eilė“). Dizaineriai pasistengė rudens/žiemos sezono madą paversti tikrai mėgstama ir patrauklia. Nors androgeniškumas į mados pasaulį žengė jau pernai, šį sezoną jis kaip niekad ryškus. Dizaineriai atsisako didelį tūrį užimančių kostiuminių drabužių, į šalį traukiasi puošnios vakarinės suknelės, retai išvystami aptempti, figūrą išryškinantys drabužiai. Galėčiau teigti, jog ateinantis šaltasis kitų metų sezonas gali tapti vienu mano mėgstamiausių. Rytą pradėjusi spalvingomis ir jaunatviškomis London College of Fashion kolekcijomis, vėliau negalėjau nustoti linksėti galva, kaskart išvydusi naują Jena Theo sukurtą modelį – minimalistiškai struktūruoti drabužiai ir neįtikėtinai gerai parinktos lengvų ir kietesnių medžiagų kombinacijos ant liesų ir aukštų modelių atrodė TAIP gerai, jog norėjosi ne tik stebėti, bet prieiti ir paliesti, kad įsitikinčiau, jog tai nėra tik optinė apgaulė. PPQ šou pažėrė aibę spalvų ir įdomių dizaino sprendimų, kas ir buvo žadama mums visiems dar prieš šou. Daugybė pokalbių po šou sukosi apie prie pūstų suknelių derintus, paties Manolo Blahnik kurtus batelius. Mėgavausi visomis šiandien regėtomis kolekcijomis, tačiau oficialus mano favoritas – Jean-Pierre Braganza, kuris savo kurtais drabužiais genialiai tildė moteriškumą, nei vieno modelio nepaversdamas berniuku. Keliu tostą ir pašūkčioju už minimalizmą – kol high street parduotuvės vis dar žiba nuo siaurų miniatiūrinių sijonėlių, dizaino namai moko kiekvieną, jog grožis slypi visiškai kitur.
Pirmoji mados savaitės diena, nors ir šiek tiek nuvylusi organizuotumo stoka (bet juk tai įprasta, tad telieka džiaugtis, jog man suteikta galimybė prie to priprasti), be galo mane džiugina savo minimalizmu, tyliu ir detališku grožiu bei lengvumu. Norisi atsidaryti spintą ir į juodus maišus sugrūsti viską, kas prieštarauja ramiai tvarkai, o traukiniu grįžtant namo – perrengti kas antrą Londone gyvenančią merginą. Viena ryškiausių mados sostinių šiandien atskleidžia, jog grožis čia egzistuoja – tereikia žiūrėti reikiama kryptimi ir teisingomis akimis.
Mano favoritai iš Jean-Pierre Braganza kolekcijos.
Nuotraukos: wgsn.com
