Nuotraukos: iš autorės asm. archyvo
Galėčiau ilgai ir be pabaigos pasakoti apie išsipildžiusias svajones. Galėčiau aikčioti ir mikčioti, bandydama nupasakoti jausmą, kuomet, pravėrusi savo naujųjų Londono namų duris (prie kurių jau bebaigiu priprasti), ant kilimėlio randu atviruką. Pirmąjį kvietimą. Su savo vardu, kuris ant popieriaus atrodo kažkaip neįprastai svarbus. Kvietimą į Londono mados savaitę.
Bandžiau sugalvoti, kaip galėtų vadintis prietaisas, matuojantis jaudulį. Taip pat ir kokio dydžio skalės būtų reikėję mano rytiniam jauduliui išmatuoti. Ir kokio dažnio buvo mano rankų drebėjimas. Kiek kartų pasikeitė Londono oras. Ir kiek kartų dėl to man teko užsimesti ir vėl nusiimti savo švarką. Ir kokio dydžio rankinės reikės kitai dienai, jei visi daiktai, užrašai ir surinktos vizitinės kortelės nebetelpa į manąją – Narnijos dydžio.
Kaip bebūtų, jaudulys išgaravo greičiau, nei galėjau tikėtis. Rasti laiko jaudintis, pasirodo, madų savaitėje būtų prabanga. Pakeliui į Somerset House galvoje sukosi tik keletas minčių: kaip spėti, kaip tiksliai atrodo mano per tris sekundes užrašų knygelėje nukeverzotas žemėlapis ir kaip rasti būdą bėgti ir nenugriūti su savo nepaaiškinamo aukštumo platformomis (kurias šiandieną taip pat galima būtų pavadinti klaida).
Visuomet žinojau, kad madą galima vadinti atskiru pasauliu, tačiau niekad nemaniau, jog mados savaitė yra keletą dienų trunkantis atskiras gyvenimas. Atskiras pasaulis, supamas Somerset House sienų, kuriame kiekvienas apsilankęs savo išvaizda pasakoja nors dalį savo istorijos. Kuriame, kur bepasisuksi, pamatysi lūpas, negalinčias nekalbėti apie madą. Pasaulis, kuriame blyksintys fotoaparatai ir kas pusę minutės stabdantys žodžiai „ar galėčiau jus nufotografuoti?“ atrodo kaip keista kasdienybė.
Iš tiesų supratau, kad pirmoji mano mados savaitė privalo būti kupina netikėtumų. Vienas jų – nesibaigiantis stovėjimas eilėje, kad patektum į dešimt minučių trunkantį šou.
Kolekcijos pristatymas trumpam nukelia į visiškai kitą pasaulį – tą, kurį ir norėjo sukurti dizaineris. O po jo seka… ilgas stovėjimas kitoje eilėje. Arba skubėjimasskubėjimasskubėjimas, nes dizaineris, kurio kūrybą tiesiog privalai pamatyti, savo kolekciją pristato po penkiolikos minučių… Visiškai kitoje Londono vietoje.
Pirmoji Londono savaitės diena palieka mane su šypsena. Gyventi šio renginio ritmu, vadinasi, nesiilsėti. Skausmas pėdose ir maudžiančios kojos nė kiek neatgraso nuo kolecijų nuotraukų tikrinimo internete, o vizitinės kortelės po kaire ranka kviečia laukti, kuomet nuotraukos, kuriose buvau užfiksuota, pasieks platųjį tinklą. Liūdina mintis, jog „oficialiąją“ atrąją mados savaitės dieną teks praleisti dėl pastovaus savo Londono darbo (Viktorija dirba Armani Exchange salone, – red.past.). Telieka laukti sekmadienio ir kurti naujas mintis ir nuotaikas savo rašiniams.
Viktorija
