Nuotraukos: Laura Vansevičienė
Kas yra sapnas? Ar dažnai sapnuojate? Kaip jaučiatės pabudę? Kaip iš šono atrodo dviejų visiškai skirtingų pasaulių sandūra? Pasinerti į sapną, pažaisti su savo vaizduote ir nors kartą nebijoti pasilikti sapnuose kviečia urbanistinio šokio teatras „Low Air“. Įkvėpti vieno žymiausių XX a. argentiniečių rašytojų Julio Cortázaro kūrybos šį šeštadienį Menų spaustuvėje kūrėjai savo gerbėjams pristatys šokio ir vizualaus meno sritis apimantį novatorišką spektaklį „Žaidimas baigtas“.
Spektaklis, kurio premjera įvyks gruodžio 3 d. 19 val. Menų spaustuvėje, yra tarsi žaidimas su žiūrovu, kai šis įtraukiamas į netikėtus sapno ir realybės susidūrimus. Į šį žaidimą leidžiasi spektaklio kūrėjai – scenografė Lauryna Liepaitė, šokėjai ir choreografai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius, kompozitorius ir mušamųjų meistras Adas Gecevičius, šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis. Autoriai daug kalba, analizuoja ir fantazuoja modeliuodami sapnus ir savo žaidimo taisykles. Čia nelieka griežtų ribų, kas yra choreografas, režisierius ar kompozitorius. Scenoje žaidžiama vaizdu, garsu ir judesiu, kuriuos visi esame matę, girdėję ir jutę savo sapnuose. Muzika čia tampa pasakotoju, o šokis – pasakojimu.
Spektaklis „Žaidimas baigtas“ paremtas to paties pavadinimo J. Cortázaro apsakymų rinkiniu. Jau galima nutuokti, kad čia vyksta fantazijos ir realybės susidūrimas. Papasakokite, apie ką jūsų spektaklis?
Lauryna: – Taip, Cortázaro kūryba buvo mūsų įkvėpimo šaltinis, tačiau šis darbas nėra sukurtas tik pagal rašytojo noveles. Viskas prasidėjo nuo vienos novelės, o paskui labai išsiplėtojo.
Laurynas: – Susipažinę su Cortázaro kūryba įžvelgtų atitikmenų ir net labai tiesioginių. Jo rinkinyje – daug trumpų apsakymų. Mūsų spektaklis irgi yra tarsi trumpų apsakymų junginys, kuris galiausiai sueina į vieną pasakojimą. Rašytojas žaidė su savo tekstais, mes irgi bandome žaisti su vaizdiniais.
Airida: – Mūsų darbas yra apie vaizduotę, sapnus. Toks siurrealistinis. Kartais gal sapnuojame, o gal tiesiog vaizduotėje turime tam tikrus vaizdinius, kur nors matytus. Remdamiesi jais, įvairiais simboliais ir kūrėme šį spektaklį.
Lauryna: – Pats Cortázaras savo kūriniuose žaidžia su realybe ir fantazija, kur yra ta riba. Kuo toliau, tuo ji trapesnė. Visas jo kūrinys sudėliotas kaip žaidimas, kur viskas tampa sudėtingiau. Ir tu nebežinai, kas yra realu, o kas sugalvota. Galbūt tai vyksta personažo galvoje ir neturi nieko bendra su tikrove. Mes irgi viską dėliojome tais pačiais principais, kai tarsi jau gali suprasti, kas įvyko, o tada viskas apsiverčia ir įvyksta kitaip.
Kodėl pasirinkote šį autorių?
Airida: – Cortázaras yra Laurynos mylimas autorius. Jau prieš porą metų pradėjome kalbėti apie mėlyną megztinį ir Cortázarą. Tada mus labai suviliojo Laurynos įsivaizdavimas, kaip tas spektaklis galėtų atrodyti, per kokius vaizdinius jį būtų galima kurti.
Laurynas: – Laurynos teigimu, pats kūrinys buvo labai tinkamas šokio spektakliui. Jis labai tiksliai nupasakoja detales: skaitai ir atrodo, kad aplink tave viskas vyksta.
Airida: – Megztinio rengimasis aprašytas taip, tarsi galėtum sustatyti visą choreografiją.
Laurynas: – Atsiranda tam tikra dramaturgija. Tai užkabina. Iki tol Cortázaro nežinojau, bet žinojau magiškąjį realizmą, nes skaičiau kitų autorių, ir man patiko tas realybės ir fikcijos maišymas.
Lauryna: – Cortázaras yra mano paauglystės begalinė meilė. Pirmoji jo perskaityta knyga buvo „Žaidžiame klases“, ji irgi turėjo labai aiškų žaidimo principą – ją gali skaityti dviem būdais, trumpai tariant, arba perskaityti visą, arba pusę. Tu iškart gauni žaidimo taisykles ir žinai, ką turi daryti. Jei neperskaitysi visos knygos, autorius ant tavęs nesupyks. Matyt, tas jo santykis su skaitytoju mane labiausiai ir įkvėpė, kad tu gali turėti tokį pat santykį su žiūrovu. Tu gali parodyti jam tai, kas tau įdomu, ir leisti jam interpretuoti.
Kas buvo svarbu kuriant spektaklį? Ką būtent siekėte parodyti žiūrovui?
Lauryna: – Man buvo svarbu tai, kas mus sapnuose vienija, ką visi esame patyrę, tarsi turime bendrą patirtį ir iki galo nežinome, ar ji tikra. Pavyzdžiui, visi žinome jausmą, ką reiškia kristi nuo namo sapne. Tau suka pilvą tarsi būtum per aukštai išsisupęs ant sūpynių. Bet nė vienas šitaip nekritome nuo namo ir nežinome, ar krentant tikrai taip suka pilvą. Yra ir kitų tokio tipo bendrų visų mūsų prisiminimų. Labiau ieškojome ne skirtumų, o to, kas mus visus vienija.
Man apskritai visada buvo įdomu knaisiotis ten, kur plika akimi retai grįžtame. Mūsų santykiai labai buitiniai. Mes linkę juos analizuoti. O sapnai lieka šalia, nors jie yra mus labai jungiantis dalykas. Man atrodo, kad tai yra ta realybė, kurią puikiai pažįstame, tik ji truputį patobulinta. Joje esame laisvesni. Labai dažnai pagalvoju, jei gyvenime galėtume elgtis taip, kaip kartais elgiamės sapnuose, būtų daug įdomiau ir linksmiau gyventi, nes sapnuose esame drąsesni. Galų gale sapnuose turime galimybę susitikti su tais, kurių jau nebėra šalia mūsų. Taigi per visus tokius smulkius dalykus, fiksuotą emociją, kurią prisimeni, jauti, bandai tai papasakoti kitam.
Ir ta situacija nebūtinai yra ta, kuri įvyko. Svarbu papasakoti emociją, kuri mums buvo svarbi. Tą baimę, kai nesupranti, kas su tavimi vyksta, begalines pastangas, kurios nesibaigia, ir tą lūžį, kai tu jau supranti, kad sapnuoji. Arba tą lūžį, kai pabundi ir supranti, kad tai, ką matei, buvo sapnas, nors atrodė labai realu. Visame spektaklyje vyrauja akimirka, kai leidžiame užmigti ir vėl pažadiname.
Laurynas: – Mūsų tikslas – leisti pajusti sapną nesapnuojant ir neprisirišti prie ko nors. Ado kuriama gyva muzika labai sustiprina tą emociją ir atmosferą.
Kalbant apie muziką ir scenografiją, kuo jos ypatingos, išskirtinės? Kokios detalės „žaidžia“ spektaklyje?
Lauryna: – Muzika čia labai svarbi ir būtent gyva muzika. Būgnus pasirinkome, nes jų labai aiškus ritmas, leidžiantis tave kažkur įvesti ir išvesti. Šis instrumentas yra visur, jis labai atpažįstamas ir aiškus. Būgnai yra kaip pagrindinis akcentas – griežtas, kuris tave nuolat veda. Būgnininko pozicija šiame spektaklyje yra tarsi pasakotojo, o šokis tampa pasakojimu. Tarp muzikanto ir šokėjų vyksta savotiška kova, tarp jų scenoje labai stiprus ryšys.
Laurynas: – Mes Adui leidome pačiam spręsti, kaip ir ką jis nori daryti, kiek mus varys nuo kojų. Taigi kai kuriose situacijose jis sprendžia, kiek ilgai žiūrovai matys tai, ką mato. Scenografijos kaip ir nėra, turime beveik tuščią juodą dėžutę ir čia žaidžiame. Yra labai daug detalių, kurios ir pasakoja tas istorijas, bet nenoriu jų išduoti. Viskas prasidėjo nuo mėlyno megztinio ir vyro, kuris jame užstringa. Šį etiudą turime savo spektaklyje. Tai veikiausiai autentiškiausia Cortázaro pasakojimų vieta.
Adai, kaip jautiesi atlikdamas šį vaidmenį? Atrodo, kad ant tavo pečių krenta išties nemaža atsakomybė.
Adas: – Iššūkių čia yra daug. Visą laiką svajojau šokio spektakliui sukurti muziką. Teko daug dirbti su šokėjais, groti spektakliuose ir pan. O čia pagaliau yra ta vieta, kur galėjau pasireikšti ir tai labai džiugina. Daug atsakomybės, bet bandau apie ją nemąstyti. Ši komanda yra nereali. Pats smagiausias dalykas yra dirbti ir atsinešti idėjų, kurias mes dažnai suformuojame.
Man išties didelis iššūkis, nes viską groju vienas. Vienu metu turiu groti ne tik būgnais, bet ir klavišais, ir dar paniūniuoti į mikrofoną. Rizikuoju kaip ir mes visi čia (juokiasi). Viską darau, kad būtų kuo gyviau. Yra ir šiek tiek improvizacijos, ir konkrečios medžiagos, bet tas santykis, laviravimas, gyvumas man yra vieni žaviausių dalykų. Norisi, kad žiūrovai išsineštų emociją.
Suprantu, kad bus ir improvizacijų?
Airida: – Spektaklis labai gyvas. Aišku, turime karkasą, bet Adas yra tarsi mūsų maestro, kuris piešia liniją ir pasako, kada mums baigti. Taigi dar neaišku, kaip gali viskas baigtis, jei jis nesustos, nes yra tokių vietų, kai turi peržengti savo galimybių ribas.
Laurynas: – Šokti pagal įrašą ir pagal gyvą muziką yra skirtingi dalykai. Nors viską deriname, bet, jei tik bus koks palėtėjimas ar pagreitėjimas, turėsi greit į tai reaguoti. Iššūkis yra išlaikyti tą struktūrą ir nepasimesti, jei yra kitaip.
Adas: – Kita vertus, per tą momentinę kūrybą atsiranda daugiau vietos emocijai.
Kas buvo sunkiausia kuriant spektaklį „Žaidimas baigtas“?
Airida: – Galėčiau išskirti, kad šis spektaklis man kaip tik buvo vienas lengviausių komandinių procesų. Man šioje komandoje patinka atvirumas, didelis ir ilgas darbas, atkaklumas, visi turime labai aiškų tikslą ir jo siekiame. Turime daug laisvės.
Sunkiausia buvo pabėgti nuo choreografijos, kaip esi įpratęs šokti, nuo tradicinio šokio, kurį žmonės įpratę matyti, nuo to, kaip pats esi įpratęs judėti. O tikslas ir yra, kad judesys būtų kuo labiau pažįstamas žmogui. Tai ir buvo sunkiausia išgauti, ties tuo daugiausia ir dirbome. Labai džiaugiuosi mūsų bendradarbiavimu su Adu ir Lauryna – ją vadiname savo repeticijų direktore-režisiere (juokiasi). Labai gera, kai ji mato iš šono ir neleidžia „užsižaisti“ tarpusavyje. Šis spektaklis man primena mūsų pirmąjį darbą „Feel-Link“, čia irgi lieki vienas prieš kitą atsakingas. Yra labai didelis pasitikėjimas, nes vienas kitą gerai pažįstame, jaučiame, diskutuojame ir ginčijamės, bet ramiau.
Laurynas: – Sunku išgryninti smulkmenas, kad jos nepasislėptų, kad šokis neužgožtų idėjos ir bendros nuotaikos. Bandome jungti judesį su vizualiaisiais menais. Man tai labai įdomu, nes vietomis žmogus mato tik vaizdą ir jį turi suvesti su kokia nors istorija. Tas vizualumas man labai patinka.
Lauryna: – Man tai buvo labai didelis iššūkis. Aš, kaip scenografė, dažnai atlieku dailininko vaidmenį, o čia tarsi ir forma kitokia, kai tu pasakoji, ir išraiškos priemonė yra tik tavo kūnas. Ir kiek kūno bus tame spektaklyje, kiek ne. Tai savotiška loterija. Arba laimėsime šiuo savo sprendimu, arba ne. Ir tema labai slidi, tarsi, kam apie tai kalbėti, bet, kita vertus, tai labai artimas dalykas, visiems atpažįstamas. Tai, kam pasiryžome, yra didelis iššūkis, bet labai įdomus.
Adas: – Čia toks bendras eksperimentas. Man ir yra smagiausia, kad rizikuojame nebijodami prarasti. Jei nerizikuoji, vaikštai tik pagal taisykles, nieko įdomaus ir nesukursi. Niekas negali pasakyti, kas yra menas.
