Nuotraukos: Justina Cha/SwO magazine
Jūriniai podiumo šonai, nudažyti žalsvai melsva spalva. Pats podiumas, nubarstytas pjuvenomis, žadina spėliones: kaip vaikščios modeliai? Kažkur jau matyta? Chanel anų metų kolekcijų nuotaika? Dar nuo galerijos atidarymo neišnykę, į sienas įsigėrę tvyro naujų, šviežių, švarių meno namų dažų kvapai. Žaviausi man tokiuose renginiuose užkulisiai ir paskutinės pasiruošimo minutės, tokie pat svarbūs ir įspūdingi kaip ir nugludintas, ilgai ruoštas oficialus renginio veidas. Šypsodami, besistumdantys fotografai. Dar neuždegtos šviesos. Ties stikline siena, sodria raudona šviesa pulsuojančioje salelėje su masyviu augalu, primenančiu palmės lapus, dainos žodžiuose plūduriuoja Empti – savo melodija primindami, jog esi prie pat vandens – ir srauni upė tamsoje tampa pajūriu. Su naktinio Vilniaus šviesomis už stiklo.
SwO stebi kolekcijas
Milda Čergelytė, FTRB0000 (fotorobot). Lietuva
Futuristinė lūšnyno princesė. Popierines lūpas ant burnų prisiklijavę modeliai – didesnes nei įprasta, mėlynas, rūkančias… spausdintas nespalvotai. Blizgūs batai, primenantys lateksą ir fetišizmo užuominas. Šaltos urbanistinės spalvos, pagardintos dryžiais, sagomis, siūlais bei raizgalais.
Nazirova Malika Ramzanovna, Gemmation. Rusija
Aušvico estetika. Veidai slepiami po kaukėmis – kojinėse, nutįsusiose iki pat blauzdų. Universalūs rūbų kirpimai, iš pažiūros maskuojantys figūrą, tačiau be galo išryškinantys modelių liesumą ir kaulėtus pečius. (Paskutinieji, ir taip lėtai slankioję pjuvenomis dėl užmaukšlintų maskuočių, kliudė vienas kitą pečiais, sukeldami šnaresį ir juoką publikoje). Lyg apduję, nusiėmę beveidžius „veidus“, sustingę šie nesitraukė nuo podiumo, kol jiems nebuvo padėkota… padėkota dar kartą… ir pasikviesta į užkulisius.
Irina Isajeva, Dalia Jakeliūnaitė, A continuous game, Lietuva
Jauna, naivi, bet šviesi ekologijos interpretacija. Plastikiniai peršviečiami kubai, į kuriuos įspraustos galvos, padailinti pikselių stilistika (medžius ir veidus primenantys žali kvadratėliai). Tie patys padrikę pikseliai atsiranda makiaže – nusėję skruostus, kaktas. Neaiški liko tik slaptoji nykščių simbolika, primenanti robotiškus vaikų video žaidimus: kokią žinią siūlė modeliai bei dizainerės, kreivai ištiesdamos nykščius, prieš nusilenkdamos publikai?…
Ieva Užkurataitė, Siūlai iš širdies, Lietuva
Blizgučių spalvos. Visai kaip viename pastarųjų Vogue Nippon viršelių. Palikti kyšoti siūlai (tikriausiai, kad matytųsi, jog darbas tikrai iš širdies). Podiumu vaikščioję gėlėti sniego žmonės, arba žmonės-paukščiai; kita mintis net nešauna į galvą – daugybė gėlių raštų, motyvų, skulptūriškas ir masyvus lapuočius medžius primenantis audinių dekoras, iš praeities atkeliavę, naujai prikelti senoviški sukirpimai. Blizgesys ir prislopinta rudens paletė iš pačios širdies.
Maria Popadnicenko, I met a woman that never age, Lietuva
Nukelianti kelionė į Lietuvą: tą seną kaimą, kai rūbus siūdindavosi iš grubios drobės. Glamžytos medžiagos. Klumpės, raukiniai, primenantys kaimišką Lagerfeld nuotaiką. Tik kitaip. Lietuviškai, skaudžiai, aštriai. Ir jau su vakarų – blukinto žydro džinso – įtaka. Valstietė, skubanti į diskoteką. Strazdanė dendė, klampojanti dirbti ūkio darbų. Ar tai sentimentali nostalgija, gyvenant užsienyje, ar sąmoningos kūrybinių sprendimų paieškos etnologijoje?
Ieva Daugirdaitė, Inversija, Lietuva
Kūno abstrakcijos. Akies obuolys ant krūtinės, ausų švarkas. Kailinė liemenė su intarpais – lygutėliu odos plotu ties bamba bei bamba ties krūtine. Pop spalvomis spindinčios lūpos. Geometrinės formos. Triko – kostiumo dalis! Klasikinė Kennedy stiliaus palaidinė prie ausimis nusėtų kojų. Neutralus, kūniškas makiažas ir į šalis lakstančios pjuvenos… Anatomiška. Išraiškinga. Drąsu.
Maria Alexandrovna Fedorova, Nibble, Rusija
Rodos, autorė nepasididžiavo ir prisiminė rusų meno ištakas. Suprematizmas. Malevič. Nauja veido kompozicija: rėme paslėpta galva, tepalikus gyvybingiausias šio dalis: modeli, kvėpuok, mirksėk, prasižiok. Ties pjuvenomis švysčioja batai, sudurstyti iš veltinio bei odos. Megzti šalmai. Megzti net apatiniai, kyšantys iš po tamsiai mėlynų uniformų, lydimų spindinčių juodų stačiakampių rankinių delnuose.
Pusei modelių pražingsniavus podiumu, SwO pakalbino menotyrininkę Nijolę Adamonytę:
-Kaip sekėsi atrankos procesas ir kokį jums įspūdį paliko bendras dalyvių vaizdas?
-Paliko labai gerą įspūdį. Tik tiek, kad mes turėjome viso labo dvi nuotraukas, visa kita buvo eskizai ar kokie kitokie – audinukų gabaliukai, dar kažkas (kokia medžiaga), ir tai dažnai iškreipė vaizdą. Bet tai, ką mes matėme, tikrai labai įdomu ir kol atrinkom tą penkiolika, buvo tikrai daug vargo.
-Iš Lietuvos sulaukta daugiau nei dukart paraiškų negu iš užsienio, bet atrinktų Lietuvos ir užsienio atstovų skaičius yra beveik apylygis. (8 Lietuvos bei 7 užsienio atstovai, aut.past.) Kas tai lėmė? Kokybiškesnės, konceptualesnės kitataučių kolekcijos ar nauja festivalio orientacija – matuotis tarptautinio mados renginio rūbą?
-Matote, yra dar tas niuansas, kad jūs, matyt, kitataučiais vadinate ir žmones, kurie yra lietuviai, bet studijuoja… yra labai daug tokių – studijuoja Londone, Florencijoje ar dar kažkur.
-Tai jie buvo užregistruoti kaip užsienio atstovai?
-Aš nežinau, kaip jie buvo užregistruoti, bet jie vis dėlto jau atstovauja, tarkim, kaip ir ne Lietuvai. Bet tokios tendencijos nėra, mes tiesiog iš tikrųjų labai objektyviai žiūrėjom kolekcijas. Ir, pavyzdžiui, jeigu vokiečiai pasirodė labai stiprūs, jie galbūt turi kitą materialinę bazę, kitas galimybes. Bet jie daro išties rimtas kolekcijas, tad mes negalim jų atmesti. Nebuvo tokių, kad: tas lietuvis, o tas nelietuvis…
-Koks jaunųjų dizainerių demonstruojamos mados santykis su menu?
-Labai didelis. Nes, pavyzdžiui, prieš penkiasdešimt metų, buvo toks dizainerių mandražas, kad reikia, reikėdavo truputį ar daug laikytis mados. Būtent mados tendencijų. Dabar to nėra – dabar kiekvienas absoliučiai yra individualus, kuria savo stilių ar vieną tam tikrą savo kolekciją, ir tai jau yra menas. Tai – atitrūkimas nuo to, kas yra gaujos instinktas, kas yra mada, tie vadinami trendai. O kai tu darai visiškai kažkokį į nieką nepanašų daiktą, kaip keletas kolekcijų čia buvo, tai kaip to nepavadinsi menu?
-O kaip kiti santykiai – ar daug įžvelgėte kontekstų – istorinių, kultūrinių, socialinių?
-Be abejo, juk niekur nuo to nedingsi. Visų pirma, labai madingas vintažas ir yra to apraiškų. Socialiniai? Na, gal jie per jauni, kad būtų kažkokie socialiniai kontekstai, bet jie yra sociumo nariai, tad… jie žino, kas dedasi aplinkui – negalima to išvengti. Yra etnografinių kontekstų, etno kultūrų (svetimų, nesvetimų, mūsų). Visko labai daug: dabar pagrindinis dalykas – eklektika, ir tas labai juntama.
-Anot organizatorių, taikyti šie atrankos kriterijai: kolekcijos koncepcija, originalumas ir festivalio „Mados infekcija“ formato atitikimas. Koks gi tas formatas?
-Jūs kaip tik uždavėt klausimą apie meną; aš manau, kad festivalio formatas vis dėlto daugiau orientuotas į meną, o ne į komerciją. Tie festivalio senbuviai, kurie eina be konkurencijos, gali sau daug ką leisti. Jie gali būti ir komersantai, ir kartu kurti, nes jau moka derinti komerciją su menu. O jaunikliai – vis dėlto mes rinkome juos pagal tai, kiek žmogus įdomus, kiek įdomiai jis dirba, o ne pagal tai, kiek jis praktiškas ir kiek jis čia ką nešios, vilkės ar nevilkės.
-Ar jau turite savo kolekcijų-favoričių?
-Kol kas aš galiu pasakyti, kas mano favoritai – tai yra Ieva Daugirdaitė ir Maria Popadnicenko. Tarp kitko, lietuvaitė (pavardė ne visai), kuri irgi yra iš Lietuvos, bet dirba Florencijoje.
-Ačiū už atsakymus!
Antra dalis, jauna lietuviška mada bei jos užkulisiai netrukus!
Puikus straipsnis!
Taip, puikus straipsnis!
Su nekantrumu laukiame antrod dalies! Ir daugiau nuotraukų
Labai įdomu! Šaunuolė, Akvile, puikiai parašyta 🙂 Tik norėtųsi daugiau nuotraukų!
Bus 2 dalis?