Nuotrauka: Tomas Vyšniauskas
Dizaineris, Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto Įvaizdžio dizaino katedros dėstytojas Vilius Venckevičius sakosi visada siekiantis priminti savo auklėtiniams, kad geras dizainas pirmiausiai kalba ne apie tą, kuris jį sukūrė, o apie tą, kuriam buvo kurtas. Unikalios juvelyrikos ir išskirtiniu braižu pasižyminčių kostiumų autorius spalio mėnesį debiutuos miesto mados šou „Exit To The City“ scenoje ir pristatys ilgus metus brandintą darbą – kolekciją „VERTEBRAXIS“. Įdomu tai, kad tame pačiame šou Vilius iki tol dalyvavo kaip žiuri narys – o šį kartą ryžosi pats eiti į sceną ir papasakoti savąją – fetišo ir paslapčių kupiną – istoriją.
Nuotraukos: Rokas Baltakys
Jau kuris laikas buvai labiau pažįstamas kaip juvelyrikos kūrėjas ir kūrybinių projektų dalyvis, dirbantis su įvairiomis komandomis. Kas paskatino vėl pasirodyti su soliniu darbu – autorine kolekcija?
Iš tiesų, kelerius metus nerodžiau savo darbų kaip asmeninės kolekcijos. Kūriau juvelyriką, dirbau su užsakymais ir projektais, tad žmonės per kelerius metus įprato mane matyti kaip koloboratorių – tą, kuris dirba su kitais. Tiesą sakant, dariau tai sąmoningai: individualiai dirbti yra paprasta, nes pats leidi muziką ir pats pagal ją šoki. O štai darbas komandoje, ypač kūrybinėje erdvėje, yra sunkus. Dažnai kuriantieji dizainą daug galvoja apie save, bet pamiršta apie kitus. O juk dizainas yra visai ne apie tave, o apie tai, kam tu darai ir ką tu darai, nes su tavo sukurtais darbais kažkam reikės gyventi. Būti komandoje yra sunku: tenka mokytis diplomatijos, sugebėjimo išgirsti kitus, ne tik pačiam kalbėti. Man tai buvo labai gražus etapas, suteikęs dar daugiau profesionalumo.
Papasakok apie kolekciją: kas tai bus, apie ką ir kodėl?
„Darbas, kurį ketinu parodyti, man asmeniškai labai daug reiškia. Tai vieno etapo pabaiga ir kito pradžia. Visų pirma tai darbas, su kuriuo gyniausi mokslinį laipsnį ir prie kurio praleidau ne vienerius metus – nuo idėjos generavimo, iki rašymo apie temą.
Savo moksliniame darbe analizavau kūno transformacijos raidą, žmonių fetišus ir kaip jie pasireiškia per kostiumą skirtingose kultūrose įvairiais laikmečiais, ypač – Vakarų Europoje: tiek seksualiniai fetišai, tiek tam tikros ideologijos, grožio normatyvai, kaip jie evoliucionavo ir keitėsi. Galbūt todėl ir mano naujojoje kolekcijoje esama fetišo atspalvio: jame daug kalbama apie tai, ką žmonės nori matyti ir ką laiko idealu – formos stipriai užaštrinamos, išryškinamos.
Kolekciją pavadinau sudurtiniu lotynišku žodžiu „VERTEBRAXIS“. Pirmoji dalis – Vertebrae – reiškia „stuburą“ ir kalba per anatominę, medicininę prizmę, nurodo struktūrą, ašį, ant kurios techniškai laikosi visas organizmas, prie kurio jungiasi kaulai, nervų sistema. Šis diskursas man artimas, nes savo darbuose dažnai atsispiriu nuo žmogaus anatomijos, psichologinių būsenų. Kita žodžio dalis Axis – ašis, daugiau turinti filosofinį atspalvį. Bendra junginio prasmė – stuburas kaip filosofinė žmogaus ašis, jungianti jo sąmonę su kosmosu.
Naujasis tavo darbas yra skirtas moterims – kokias jas parodysi ir kodėl?
Kurdamas kolekciją daug dirbau su 4-tojo dešimtmečio siluetu. Kodėl? Nes tai labai įdomus laikotarpis tarp dviejų pasaulinių karų: vyrai atsiduria kare ir moteris tampa ne tik vaikų augintoja, drabužių skalbėja, maisto gamintoja, bet ir pradeda dirbti tuos darbus, kurių nedirbo iki tol. Moters teisių proveržis ir pasikeitę vaidmenys socialiniame kontekste lemia, kad jos tampa bankininkėmis, diplomatėmis, t.t.
Žinoma, tai atsispindi ir madoje: tuo laikmečiu vizualiai pradėjo platėti moters kostiumo pečių linija, drabužis tapo labiau panašus į uniformą, įgavo militaristinį atspalvį, tapo „karingesnis“. Man tai pasirodė labai įdomu: moters siluete atsiranda pečių linija, kuri paprastai traktuojama kaip labai vyriška ir orientuota į alfa patiną.
Apie pečių liniją kalba ir visa mano naujoji kolekcija.
Kita kolekcijos ypatybė: labai aiškiai išreikšta spalvų paletė: naudoju tik dvi spalvas ir juodą. Viena jų – kūno spalva, nes man visada atrodo, kad drabužis yra antroji oda. Man patinka galvoti apie drabužį kaip apie labai intymų objektą, kuris atskleidžia tai, kas yra viduje. Dažnai žmonės klysta galvodami, kad apranga yra tik kažkas tuščio, paviršutiniško ir tiesiog susiję su statusu. Taip, vienas iš mados aspektų yra statuso raiška, bet tai tik vienas iš daugybės dalykų. Labai gaila, kad pamirštami kiti – nes mados naudojimas vien statuso rodymui dažniausiai virsta aiškiai permatomu melavimu savo išvaizda.
Savo kolekcijos pristatymui pasirinkai urbanistinį mados šou „Exit To The City“ – kodėl?
Aš tikiu šiuo renginiu ir tikiu, kad jis turi ateitį – visų pirma todėl, kad jis gerokai alternatyvesnis nei kiti mados renginiai Lietuvoje. O svarbiausia, tai yra pirmas renginys, kalbantis apie visumą: ne apie pavienį objektą, (tarkime, atskirai apie drabužį, atskirai apie muziką ar šokį), bet apie viską kartu. Tam, kad tai padarytum, privalai suburti kitus žmones, ir tai toli gražu nėra lengva.
Prieš metus šiame šou buvau vertintoju, bet man atrodo, kad labai sveika pabūti dalyviu. Jei nori pokyčių, idealiausia yra ne kalbėti, o eiti ir daryti. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl pradėjau dėstyti – norėdamas prisidėti prie kito žmogaus pasaulėžiūros augimo, išleisti tokį specialistą, kokio, man atrodo, Lietuvoje šiuo metu trūksta. Tokie patys motyvai mane veda ir į alternatyvaus mados renginio sceną.
