Nuotraukos: iš asmeninio archyvo
Ko neragauti Sardinijoje? Alaus, jei tikrai mėgstate lietuvišką. Aš alui esu gan abejinga, niekad jo nepasiilgstu, galiu gerti, galiu ne. Bet čia jis skystas, skiestas ir beskonis. O vynas – atvirkščiai – puikus, nors savo šalyje irgi tokio turime, privežto bene iš visų regionų. Lietuvoje per savo išrankumą maistui niekad taip ir neparagavau lazanijos, manau, ir nebemėginsiu – vien jau vizualiai skirtumas didžiulis. Jau savaitė, kaip esu čia, bet tik šiandien – ta didžioji diena. Eisiu paragauti tikros itališkos picos. Keista, kaip būdamas Italijoje negali nekalbėti apie maistą. Lietuvoje apie jį net negalvoju.
Apie picą pasakysiu tik tiek: valgykite, jei visą dieną badavote. Nuo jos sotumo sunegalavau ir visą naktį sapnavau košmarus. Nors picerija, beje, labai graži. Jei būsite Oristano, užsukite. Iš išorės tai neišvaizdžios durys netoli stoties, puoštos iškaba „Pantera“, bet tai apgaulingas pirmas įspūdis; čia nepateksi iš anksto neužsiregistravęs, o kai pagaliau užeini, maloniai pasitiks ir aptarnaus patys baro savininkai – vienas nuves prie staliukų ir draugiškai bendraus, kitas net pats atneš picas bei išlydės. Pastarasis, tiesa, gražiai ištapęs sienas – žmonių veidai jo freskose, žinoma, įdegę. Šie šeimininkai organizuoja kasmet vykstantį karnavalą, kuris Oristane jau sena, 600-uosius einanti tradicija. Jo metu kiekvieną vasarį raiteliai pasidabina kaukėmis, o akrobatai rodo įspūdingiausius triukus. Kadangi esu Italijoje, manau, apie picą – gerai arba nieko, tad kol kas savo skiltį apie maistą baigiu – tai ne mano sritis.
Beje, nors lietuvės ir gražios italams (vienas Cololo primenantis vakarieniautojas net ėmė (ne)dviprasmiškai vėdintis meniu, mums išeinant), vaikams – nelabai. Manęs niekad pernelyg nežavėjo purvini dešimtmečiai italų vaikai, tai yra tie, žviegiantys gatvėje ir besiburiantys į gaujas. Taip rodo Gomoroje; realybėje vaizdas bene tas pats. Tačiau vienas vaikutis tiesiog pribloškė: penkiametis, sukęs ratus aplink ir šūkavęs „non ho capito niente! Non ho capito niente!” (,,nieko nesupratau”), man maloniai paklausus „niente?“, išpūtė akis ir pabėgo. Pasirodo, prieš tai užeigos savininkui jis buvo pareiškęs, kad tokios bjaurios kalbos dar nėra girdėjęs (suprask, lietuvių). Turbūt nuo šiol visas raganas jis įsivaizduos šviesiais garbanotais plaukais ir mėlynomis suknelėmis iki žemės.
Turbūt stilingiausias filmas apie mafiją yra il padrino. Kostiumai ir lietpalčiai, sicilietiškais nėriniais puoštos juodos bei baltos suknelės, šarminga imigrantų italų šeimyna Amerikoje, daugelio svajonių žemėje. Rafinuota įtampa bei žmogžudystės, šeima, papročiai ir išpuoselėtas įvaizdis. Šis senas filmas dar ir šiandien įtakingas – transformuotas kiekvienai publikai – ar tai būtų Madonna, sėdinti reklamoje su siciliečių šeimos klanu, ar tele2 šlamštas, imituojantis krikštatėvį, glostantį savo šunytį. Vienintelis neskanus akcentas filme – naivi amerikietė su šluotą primenančia šukuosena ant galvos. Labiausiai man patiko scena su nukirsta arklio galva ir staigia užsklanda – vienišu rūmu vaizdu iš tolo. Tai pirma ir, visi vieningai teigia, įspūdingiausia trilogijos dalis.
O TAI daugaiu reportazu nebus?