Nuotraukos – Tomas Stasevičius
Viena po kitos „Menų spaustuvėje“ pristatomos jaunųjų menininkų projektų premjeros. Trečiasis „Debiutų scenos“ spektaklis – ne visai premjera. Muzikos ir Nobelio premijos laureato Alberto Kamiu teksto sintezė pirmą kartą pristatyta šių metų pavasarį Panevėžio bare. Apie „Krytį“, muziką teatre ir spektaklio pritaikymą kitokiai aplinkai kalbamės su jo režisieriumi Marium Meilūnu.
Pats dainuoji, vaidini, režisavai naują miuziklo „Devynbėdžiai” versiją Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, tame pačiame mieste, bare pristatei ir koncertą-spektaklį „Krytis“. Atrodo, teatras ir muzika kūryboje tau – neatsiejami dalykai. Kaip yra iš tikrųjų?
Iš tikrųjų taip ir yra. Muzikos kūrimas – man viena įdomiausių proceso dalių. Visiems spektakliams, kuriuos stačiau, muziką stengiausi kurti pats. Net minėtiems „Devynbėdžiams” iš esmės perkeičiau dainų aranžuotes bei pridėjau didelę dalį autorinės muzikos. G. Kuprevičius grasino paduoti į teismą, bet išgirdęs net pagyrė.
Praeitais metais mano kurso dėstytojai Velta ir Vytautas Anužiai pakvietė sukurti garso takelius mūsų diplominiams spektakliams, netyčia virtuvėje sukurti muziką filmukui pasiūlė ir mano brolis, kino režisierius Ignas Meilūnas. Taip po truputį, po truputį ir kaupiasi. Patraukdamas save per dantį pamąstau, kad jei taip ir toliau, gal reiks net natas išmokti.
Man patinka teksto ir muzikos sankirtos. Muzika tarsi suteikia papildomą dimensiją. Hamleto monologas sakomas grojant kantri muzikai skambės visai kitaip nei skambant Mocartui arba tyloje.
Kaip gimė spektaklis „Krytis”? Kodėl spektaklį kūrei būtent pagal šį romaną?
Medžiagos specialiai neieškojau, tikiu, kad ji pati mane susirado. Keista, iš tikrųjų, kaip dabar pamenu tą akimirką: tiesiog skaičiau Juodkrantėj ant suoliuko priešais bažnyčią ir toptelėjo mintis, kad būtų įdomus monospektaklis. Net negalvojau, kad pats norėčiau vaidinti ar statyti, tiesiog tokia mintis toptelėjo. O paskui viskas klostėsi taip, kad ir spektaklis gimė. Matyt, tokiuose mano pasirinkimuose dalyvauja kažkokie gilesni dalykai nei objektyvūs sąmonės sprendimai.
Knyga buvo tik atspirtis. Realiai, pasiėmiau tik tam tikras temas, kurios man atrodė svarbios ir jas ryškinau, lipdžiau. O knyga puiki, daugiaplanė, iš jos daug spektaklių galima pastatyti. A. Kamiu – genialus rašytojas.
Iš pradžių, išsikristalizavau sau pačiam apie ką noriu kalbėti, dirbau su tekstu, o tada jau repetuodavome su muzikantais. Underground’e tikrąją to žodžio prasme – jų studiją giliai Tauro kalne. Jų indėlis į šį spektaklį – labai didelis. Jie tiesiog užvertė mane idėjomis.
Tuo pat metu, didelę įtaką darė Vaido Jauniškio paskaitos. Supratau, kad teatras gali būti labai labai įvairus. Ir kad pasakymas “tai ne teatras” kartais labai neblogas komplimentas teatrui. „Krytis” – tai savotiškas mano „ne teatras“.
Prieš pirmąjį spektaklio rodymą pavasarį, Panevėžyje, daug akcentavai aplinkos pasirinkimo priežastis, baro ir A. Kamiu veikėjo tinkamumą vienas kitam. Kaip pavyko spektaklio atmosferą pritaikyti “Menų spaustuvės” salei?
Mąstau apie tai kaip apie naują darbą. Bet spektaklis mobilus, jame tik muzikantai su instrumentais ir aš su mikrofonu. Tai net ne spektaklis, o labiau bitnikų stiliaus skaitymas. Arba jam session‘as.
Panevėžyje pats sąmoningai išėjau už teatro ribų. Tai buvo savotiškas protestas prieš komercinę, pramoginę teatro orientaciją. Taip pat tuomet išvis patyliukais galvojau, kad galbūt tai bus paskutinis mano darbas teatre. Visgi, išėjo visai priešingai. Dabar, po pusės metų dirbo su Jonu Vaitkum nacionaliniuose Vilniaus ir Kauno teatruose, „Krytis“ Menų spaustuvėje man puiki proga pritaikyti įgytą patirtį.
Kokie žiūrovai, tavo manymu, turėtų pamatyti „Krytį“?
Labai geras klausimas. Bet nežinau, kaip į jį atsakyti. Nesugebu vizualizuoti kažkokio žiūrovo apskritai. Va, pabendraučiau valandą su žmogumi ir galėčiau pasakyti „žinai, tau verta“, arba „žinai, žmogau, tau neverta“. O abstrakčiai, kažkokiom tikslinėm grupėm priskirti nesugebu. Na, bet vienaip ar kitaip spektaklis apie egoizmą. Tai gal egoistams ir siūlyčiau pažiūrėti. Egoistams, melomanams. Va ir priskyriau: spektaklis egoistams melomanams.
Kas tave skatina ieškoti naujų formų Lietuvos teatro scenai? Ko joje labiausiai trūksta?
Nors dabar populiaru ieškoti naujų formų, bet mano dėmesys vis dažniau nuo formų krypsta prie idėjų. Dabar man svarbiausia idėja, labiau „kas“ norima pasakyti, o ne „kaip“ norima pasakyti. O beje, naujos formos, labai dažnai – užmirštos senos. O idėjos yra amžinos, jos nei naujos nei senos. Geriausia rinktis amžinybę.
O labiausiai trūksta erdvių ir finansavimo, palaikymo. Daug trūkumų ir akademijos politikoje. Daug jaunų talentingų žmonių baigę akademiją neturi darbo. Arba dar blogiau – neturi noro.
Bet labiausiai linkiu sau ir kitiems kūrėjams drąsos, ištvermės ir vaizduotės. Tikiu, kad tada viskas įmanoma.
