Nuotraukos – Radvilės Juozapaitytės ©
Kūrėjo kelias nėra vien tik blizgučiai, gėlės ir apžavėti sekėjai. Kūrėjo kelias yra juodi pirštai, nevykusios idėjos, nuoseklus darbas, ankstyvi rytai. Tiesa ta, kad rezultatas yra tik maža dalis to, kas slypi už galutinio vaizdo. Procesas yra ašis, sukuriantis tikrąją vertą.
Melita Rus – pirmoji pašnekovė, kuri pasitinka savo dirbtuvėse juodais pirštais ir garsiai sako: „Pagaliau! Jau seniai reikėjo apie tai pasikalbėti“. Melita yra prekinio ženklo „Mellow“ įkūrėja ir kūrėja, savo vaikystę praleidusi tėčio garaže, šiandien ji savomis rankomis kuria papuošalus nepriklausomoms ir stiprioms asmenybėms.
Kada gimė „Mellow“ prekinio ženklo idėja?
Viskas prasidėjo dar vaikystėje. Man visuomet buvo įdomiau sėdėti tėčio garaže. Turėdavau savo kampus po laiptais, sklepe. Ten prisitempdavau visokių šiukšlių, senų varžtų ir taip žaisdavau. Ne su lėlėmis, arkliukais, o barbių išvis nepripažinau. Vienintelė barbė, kurią turėjau, buvo plokščiapadė ir mėlynais plaukais. Manau, kad „Mellow“ prekinio ženklo gimimas prasidėjo jau tada. Tik aš pati dar to nesupratau.
Kokia „Mellow“ pavadinimo reikšmė?
Tai yra būdvardis. Vartojamas labai įvairiai: jeigu vynas, tai sodrus, jeigu muzika, tai atpalaiduojanti. Bendrai – kažkas švelnaus, lengvo, neaprėpiamo, minkšto.
Taip atsiranda pirmasis paradoksas, kuris yra visoje mano kūryboje. Varžtas yra grubus, rodos, kad tikrai negalėtų tapti papuošalu, tačiau atsiranda moteriškame mados kontekste, kūryboje, papuošaluose.
„Mellow“ prekinis ženklas yra netikėtas, stebinantis, tačiau drauge turi ir labai aiškią žinutę: varžtas yra nepriklausomybės, stiprybės, tvirtumo simbolis.
Taip pat, pagalvokime ir apie tai, ar būtų galima įsivaizduoti civilizaciją be varžto, be statybinių medžiagų. Nebūtų kelių, nebūtų automobilių, nebūtų namų. Varžtas žmogui yra fiziškai reikalingas, kad civilizacija išgyventų.
Kiekvienas kūrinys sudarytas iš proceso ir rezultato. Kas svarbiau tavo kūryboje?
Tiek procesas, tiek rezultatas yra svarbūs savaip.
Procesas yra skirtas įprasminti savo laiką ir išjausti savyje sukauptą kūrybą. Sekant „Mellow“ kūrybą, galima pastebėti labai daug vidinių jausmų, asmeninius mano išgyvenimus. Esu girdėjusi labai gerą mintį: „Kai žmogus sako, kad jis nori būti gitaristu, jis labiau turi norėti, kad jam pirštai nuo stygų tintų. Jis turi norėti tas stygas išminkyti, išjausti kiekvieną natą ir svajoti apie patį procesą. Tik tokiu atveju jis taps gitaristu. Ne tada, kai jis norės paties rezultato – tapti gitaristu, kuriam visi ploja atsistoję“.
Paties proceso yra tūkstantis kilometrų, o rezultato yra tik vienas kitas metras.
Labai dažnai mes išsigąstame paties proceso. Pamatome, kad jis sudėtingas ir viską metame. Ar tau taip nėra buvę?
Iš tiesų, tikrieji kūrėjai yra truputį sadistai. Jie save mėgsta pakankinti. Manau, kad negali paties proceso paleisti, jo atsisakyti, nes tu tuo gyveni. Su kiekvienu suvokimu, kad reikės įdėti daug darbo, atsiranda dar didesnis noras kurti.
O jeigu procesas yra lengvas, tai rezultatas yra prastas? Ar nebūtinai?
Tikiu, kad jeigu dirbi iš širdies ir 101 %, pats prieš save nechaltūrini, tai kažkada viskas bus gerai. O sunkumai yra tik privalumas. Dabartinis sunkumas dar sudėtingesniu ateities momentu tave bus išmokęs su situacija susitvarkyti lengviau.
Manau, kad procesas turi tave paruošti per laiką. Apskritai, norint sukurti stabilų prekinį ženklą reikia kokių 5 metų. Todėl ir kitiems dažnai sakau: „O Roma ar per metus pasistatė? Greičiausiai, kad ne“.
Kaip atrodo tavo kūrybinis darbo procesas?
Prieš kuriant „Mellow“ kolekciją „Oldnewme’18“ esu čiupinėjusi sidabrą, su juo dirbusi, bet tai buvo prieš ketverius metus. Tačiau tai nėra taip, kaip su dviračiu važiuoti. Dirbant su juvelyrika reikia įdėti labai daug darbo, kad galėtum sėsti ir lengvai kurti. Atėjo diena, kai supratau, kad užaugau šiai kolekcijai, išsinuomavau vietą dirbtuvėse, atsisėdau ir mokiausi iš juvelyro, kuris turi labai daug patirties, klausiau, aiškinausi, dariau, bandžiau. Intensyviai dirbdama nuo ryto iki vakaro, gadindama, susižeisdama, net apsidegindama nosį sukūriau kolekciją!
Kiekvieną papuošalą kuri pati, savo rankomis?
Taip. Viską darau pati. Gaminu, poliruoju, perpoliruoju, pagal formules apskaičiuoju dydžius, kaitinu, valcuoju, lituoju. Man svarbu viską atlikti savo rankomis. Apskritai, dažnai man idėjos formuojasi liečiant medžiagą. Galbūt tame ir slypi tikrasis kūrėjo genas, kuomet kuri intuityviai.
Juvelyrika yra kūryba, tačiau taip pat žmonės moka ir už didelę kompetenciją, sugebėjimą. Ne kiekvienas kūrėjas geba atskleisti metalo ar akmens grožį. Neapdirbtas sidabras ar auksas, iš tiesų, atrodo nekaip. Tai yra tik uolos gabalas. Gaminio vertė yra ne tik medžiaga, bet ir apdirbimas, medžiagos atskleidimas.
Visur yra chemija, fizika, temperatūros. Būna, kad nesustingsta, nesulimpa, atidarai formą ir iškrenta dvi dalys sidabro, imi ir gamini iš naujo.
Pirkėjas dažniausiai nemato proceso, tik rezultatą. Ar tau, kaip kūrėjai, norėtųsi, kad pirkėjas matytų ir procesą?
Iš tiesų, procesas yra labai asmeniškas dalykas. Žinoma, norėtųsi, kad pirkėjas pats suvoktų vertę, bet ne kiekvienas iš esmės supranta juvelyriką. Ji reikalauja labai daug kompetencijų. Itin svarbus didelis kruopštumas, pirštų, rankų miklumas, lankstumas, sugebėjimas pajausti įrankius ir juos valdyti, laikyti. Būna, kad tuo pačiu metu viena ranka lituoji, o kita turi pristumti detalę ir stebėti, kad ji užsilituotų. Į procesą yra sujungtos visos rankos, o kartais net pritrūksta dar vienos rankos.
Kaip manai, koks yra tobulas procesas? Ar esi atradusi tobulo proceso formulę?
Nėra nėra nėra! Tokio nėra. Manau, kad tobulas procesas yra netobulas procesas. Toks sudėtingas ir tiek daug apimantis, kad tobulas procesas apskritai yra nerealu!
