Nuotraukos: iš asmeninio archyvo
Nauja sofa, naujos dulkės. Mano kasdienybė – su argentiniečiais, gyvenančiais tame pačiame lofte, kurį teko gerokai išvalyti, nes anksčiau čia buvo tik kartais naudojama mados fotografo (!) studija. Ir šiaip – mano namo gyventojai neįprasti – jokių itališkų šeimynų, beveik jokių italų (kol kas mačiau tik tris), tik iš viso pasaulio suvažiavę užsieniečiai. Visi tokie, kaip aš. Atsidarantys langus į vidinį kiemą ir šūktelintys „aš čia naujas, susipažinkim!”. Net keista, kaip aš atsidūriau tokioje mažoje, siauroje ir tamsioje Milano gatvėje, apie kurią milaniečiai dažniausiai negirdėję, bet kuri tyliai sau slypi viename posūkyje vos kelios minutės nuo katedros. Taip, teisingai, aš pagaliau čia atsikrausčiau. Milanas – didelis, purvinas ir slogus miestas, pilnas galimybių (dažniausiai už užvertų durų), jo gatvių ritmas sukasi kaip suktukas, lengvai gali įtraukti ir… užgniaužti. Vienas stilingas peruvietis, sutiktas prie Prados vitrinos naktį, sakė, kad jei vienos durys užsiveria – tereikia apsidairyti, nes atviros laukia dar dvi. Linkiu ir jums tokios pozityvios ir rytojui palankios nuotaikos!
Labanakt, Akvilė
P.S. Štai ir mano sofa, ant kurios gims nauji blogo įrašai! Ko laukiate labiau – istorijų iš verdančios gatvės ar pasakojimų apie gilias Italijos mados tradicijas?
Iliustracija: Akvilė Lesauskaitė
.Istorijos is gatves ir apie Tavo sutiktus zmones – noriu skaityti.