Iliustracijos: Martyno Pavilonio. Soon
Mistiniai siužetai, į kuriuos užsižiūrėjus galima pasimiršti valandų valandas ir mintis persikelti į futuristinį pasaulį – juos grafikos dizaineris Martynas Pavilonis jau kuria ilgą laiką. Vaikinas neslepia, kad iliustracijos jam suteikia galimybę identifikuoti save kaip asmenybę. Dizaineris, kuris jau ilgą laiką sėkmingai kuria ir dirba Lietuvoje, sutiko pasidalinti mintimis apie savo kūrybą bei kas jį domina labiausiai iliustracijų pasaulyje.
Tavo darbuose yra juntamas futurizmas, modernaus mąstymo užuominos. Į kokią stilistiką visgi yra krypstama?
Jeigu labai konkrečiai ir atvirai – nė neįsivaizduoju. Aš pats net nelabai suvokiu, kad turiu savo stilių. Visada nustembu, kai žmonės pasako, kad kažkur matė mano darbus ir iškart atpažino. Jeigu ir turiu stilių, tai jis išsivystė visiškai atsitiktinai ir organiškai. Nebandau jo laikytis. Net neabejoju, kad pasąmonėje esu paveiktas kažkokių per gyvenimą matytų krypčių, stilistikų, bet kai piešiu, kuriu, būnu kaip vaikas, kuris tiesiog piešia ir negalvoja.
Tavo tinklapis yra pavadintas „White White Dog“, kas slypi už šio slapyvardžio?
Tuo metu, kai kūriausi tinklapį, mano tėvai įsigijo šunį, kuris yra baltesnis už baltą popieriaus lapą, tai aš kažkaip nežiūrėdamas į viską per daug rimtai ir parašiau „White White Dog“. Taip ir atsirado šis pavadinimas, realiai neturintis jokios reikšmės ar žinutės.
Vienas iš tavo darbų, pavadinimu „Soon“, traukia paslaptingu įvaizdžiu. Papasakok apie šią iliustraciją.
Turbūt dauguma mano darbų tuo pasižymi. Būtent ši iliustracija buvo kurta latvių leidinio „Popper“ jubiliejiniam 10-ajam numeriui „Above The Ground“, kuriame ji ir yra publikuota. Interpretuoti kūrinį palieku žiūrovams.
Iš kur semiesi įkvėpimo kurdamas?
Visiškai iš visur ir visko. Įkvėpti gali ir gatvėje pamatytas pervažiuoto balandžio lavonas, ir mamos darytas obuolių pyragas, ir mylimo žmogaus pasakyti žodžiai, ir pasivaikščiojimas naktį miške ar tiesiog nubrozdintas kelias.
Tavo darbai yra publikuojami tokiuose leidiniuose ir bloguose kaip „Juxtapoz“, „Ape On The Moon“, „Digital Arts“, „Slice“ ir daugelyje kitų. Ar planus toliau yra siejami su užsienio šalimis, ar kaip norėtum kurti ir gyventi Lietuvoje?
Man patinka gyventi Lietuvoje, patinka ir tinka Vilniaus dydis. Man patinka, kad iš senamiesčio per pusvalandį pėsčiomis gali pasiekti mišką. Tad bent jau kol kas planų kraustytis į užsienį neturiu. O dėl darbų – su interneto pagalba galiu dirbti ir kurti iš bet kur ir bet kam. Šiandien taip ir darau.
Ar lengva išlaikyti vientisą braižą, kai šiandien dizainerių skaičius yra gana nemažas?
Kaip jau minėjau, kurdamas nesistengiu specialiai laikytis savo „stiliaus“, taip jau tiesiog išeina, tad nėra ir tos ambicijos būti savo „stiliaus“ vergu. Kodėl vartoju žodį vergas? Todėl, kad kurdamas nori nenori tokiu gali tapti. Sukūręs vienos stilistikos sėkmingą darbą, norėsi tą sėkmę pakartoti ir taip nepajusi, kaip tapsi savo sėkmės vergu, bijodamas pabandyti kurti kažką naujo (nes tai gali nesulaukti tokios pat sėkmės). Todėl kaip kūrėjas nebandau ir gal net nenoriu bandyti išlaikyti to savo „braižo“, jis ir taip pavyksta natūraliai, net kai norisi nuo jo pabėgti. Noriu pasilikti turėti galimybę atrasti kažką naujo. Tiesa, kad ir ką aš čia bepasakiau, savo stilių turėti nėra blogai, tiesiog kūrybingam žmogui nereikėtų bijoti jo prarasti. Suprantat?
Ar visą laiką turėjai planų sieti ateitį su grafiniu dizainu, iliustracijomis?
Planuoti nieko neplanavau, natūraliai taip pavyko. Po mokyklos net nebuvo dvejonių, kad stosiu į vizualius menus ir norėsiu kažką veikti su tuo. Net jei būčiau ir nestojęs į menus, vis tiek daryčiau tai, ką dabar darau viena ar kita forma.
Kodėl būtent iliustracijų kūrimas?
Aš ne tik piešiu – kuriu ir dizainus, dirbu su reklamomis ir man tai labai patinka, bet iliustracijos užima ypatingą vietą, nes jos kažkuo asmeniškesnės. Man smagiau save gyvenime identifikuoti su piešiniais.
Kokių nuomonių esi išgirdęs apie savo kūrybą ir kokių reakcijų teko sulaukti?
Labai dažnai žmonės sako, kad mano darbai yra tamsūs, kartais truputį liūdni, bet tuo pačiu jaukūs, traukiantys. Ir man turbūt visai patinka būti tam keistam vidury tarp tos tamsos ir šilumos. Pastaruoju metu gaunu labai daug laiškų nuo žmonių iš įvairiausių pasaulio kampelių su gražiausiais komplimentais ir netgi istorijomis, kaip juos veikia kai kurie mano piešiniai. Labai keistas jausmas atsidurti tokioje pozicijoje. Vienas labiausiai įstrigusių laiškų buvo nuo žmogaus, kuris rašė, jog norėtų gyventi tokiam pasauly, kokį aš piešiu. Po tokių komentarų viskas dar labiau įgauna prasmę ir skatina nesustoti kurti. Labai geras jausmas žinoti, kad kažkam mano kūryba padovanoja kelias minutes ar sekundes pabėgimo nuo realybės.
Kodėl kitiems pasiūlytum kurti ir domėtis iliustracija? Kuo ji išsiskiria iš visų kitų grafinio dizaino šakų (identiteto kūrimo, logotipų dizaino ir pan.)?
Su iliustracija galbūt gali būti jautresnis. Išreikšti daugiau vienokių ar kitokių emocijų. Nors nežinau, manau, kad viskas priklauso nuo tavo komunikacijos lygio ir kaip tu nori, gali pateikti mintį. Kartais viena raidė gali pasakyti ir sukelti daugiau emocijų nei visa iliustracija. Žodžiu, negaliu išskirti iliustracijos iš kitų dizaino šakų kaip kažkuo geresnės ar įdomesnės, tai ta pati komunikacija su pasauliu ir tik nuo tavęs priklauso, kokią formą pasirinksi turimai žinutei siųsti.
Ar ir toliau planuose turi idėjų dirbti su iliustravimu, ar kaip tik norisi patobulėti kitoje dizaino srityje?
Yra labai daug kur tobulėti ir iliustracijose, esu didžiausias savo paties kritikas ir nelabai tikiu, kad kada nors išaugsiu iš mokinio jausmo. Tačiau, kaip minėjau, dirbu ne tik su iliustracijomis, tad mane be abejonės domina tobulėjimas ir kitose dizaino srityse. Man patinka turėti kambarį ne su vienu langu.
