Nuotraukos: Monikos Markevičiūtės
Šį kartą SwO kalbina jauną, 21 metų fotografę Moniką Markevičiūtę. Mergina fotografija domisi ketverius metus, o kaip pati sako, „viską, ką jau moku, išmokau pati“. Nors ir savamokslė, tačiau nuotraukų turiniu ir estetika ji jau drąsiai gali varžytis su žinomais mados fotografais. „Visi sugebėjimai gimė vien tik iš stebėjimo, domėjimosi, nuolatinės savianalizės, didelio savikritiškumo ir daug daug praktikos“, – pasakoja mergina. Besigrožint Monikos darbais lengva pastebėti, koks svarbus jai yra žmogus ir jo emocijos; fotografė akcentuoja spalvas, skiria dėmesį šviesoms, šešėliams, žaidžia su įvairiomis kūno formomis ir pozomis, todėl kiekviena nuotrauka intriguoja ir žadina žiūrovo smalsumą.
Fotografo misija: fiksuoti akimirką ar ieškoti meninės raiškos? Kokia tu stengiesi būti?
Abu dalykai svarbūs ir neatsiejami. Tinkamai užfiksuotas momentas natūraliai yra kiekvieno fotografo siekiamybė, kiekvienos fotosesijos metu ar tiesiog mygtuko paspaudimu stengiantis staigiai sugauti įdomų kadrą netikėtu laiku. Taip pat svarbi ir meninė raiška. Norint būti išskirtiniu, patraukliu žiūrovui, turi atrasti savo darbo stilių, sau tinkamų būdų, kaip išreikšti savo emocijas per fotografijas spalvomis, nuotaikomis ir daugeliu kitų dalykų.
Susipažįsti su žmogumi, dar nemačiusių tavo nuotraukų. Apibūdink, kokia tavoji fotografinė estetika?
Tai yra žmogaus fotografija. Atsipalaidavusio, laisvo, ryškaus žmogaus, aplinkos detalių ir atspalvių derinys. Daugiausiai dirbu su natūralia dienos šviesa, labai myliu spalvas. Mano kūryba yra tarsi žmogaus sutapatinimas su erdve, jį supančia aplinka. Visad ieškau kažko naujo, nesu apsistojusi ties vienu fotografijos žanru, tad nuolat bandau atrasti naujas erdves, objektus, spalvas, sielai artimus žmones, kuriuos norėčiau matyti savo darbuose. Beprotiškai myliu gamtą, tačiau niekada nefotografuoju vien tik jos, pirmiausia „pastatau“ žmogų pirmame plane, o jau tada bandau šiuos sutapatinti, pagauti tą tinkamą akimirką…
Kaip apibūdintum gerą, tave tenkinančią fotografiją? Kokia ji?
Dažniausiai tai būna kadras tarp momento, kuomet žmogus pozuoja ir to momento, kada jis nustoja pozuoti, atsipalaiduoja. Būtent tas viduriukas būna pati geriausia proga išgauti puikų kadrą, dažniausiai tai ir būna pati geriausia fotografija. Man svarbu kadre matyti laisvą, nesuvaržytą, savimi pasitikintį žmogų. Noriu, kad ir aš, ir mano modelis dirbtume visapusiškai atsidavę ir pasitikėdami vienas kitu vardan geriausio kadro.
Kaip manai, kokius jausmus tavo nuotraukos sužadina žiūrovams?
Sulaukiu nemažai laiškų su padrąsinimais, raginimais nesustoti, kurti toliau, nes, anot žmonių, savo darbais įkvepiu ir juos kurti. Taigi, manau, yra žiūrovų, kuriems sukeliu geras emocijas, žadinančias norą fotografuoti, kartais nebijoti padaryti kažką ryškesnio, o tai yra pats nerealiausias jausmas ir paskatinimas man!
Ar tavo fotografija lietuviška?
Nežinau… Tiesą sakant, niekad apie tai nesusimąsčiau ir nemaniau, jog ją galima skirstyti pagal regioniškumą – ypač žmonių fotografijoje.
Kur ieškai idėjų fotosesijoms? Ar yra koks įsimintiniausias įvykis, nutikęs sesijos metu?
Idėjos ateina labai skirtingai. Būna, kad idėją susapnuoju ir iš ten pasiimu kelis elementus, dažnai pasitaiko, jog pirmiausiai sutinku gražų, kažkuo įdomų žmogų ir iškart įsivaizduoju, kaip jis galėtų atrodyti mano fotografijose, kokie turėtų būti drabužiai, kokia aplinka, jo emocija kadre… Arba, būna, kad pamatau įdomią erdvę, o tik tada sumąstau visas kitas detales.
Kaip bebūtų, labiausiai mėgstu fotografuoti ekspromtu, daug neplanuojant, nes, kaip žinia, kuo detaliau viską sumąstai, tuo labiau viskas išeina ne taip, kaip vizijose. Neretai randu žmogų, drabužius ir daug nedvejoję imam ir važiuojam, vaikštom, ieškom naujų erdvių, naujų detalių skirtingose vietovėse. Tokios fotosesijos būna smagiausios, dažnai – geriausiai pavykusios. O įsimintinų fotosesijų buvo tiek daug, kad, kai reikia pasakyti, niekada nežinau, kurią išskirti. Todėl pasakysiu taip: jau esu pripratusi prie to, jog būname nuolat išvaryti iš skirtingų vietų. Nuo lindimų į privačias valdas iki prekybos centrų. Bet ko gi nepadarysi dėl gero kadro!
Kokia yra tavo nuotraukų mergina?
Tai yra ryški, savimi pasitikinti, dvelkianti subtiliu moteriškumu mergina.
Mados fotografija sukuria tam tikrą iliuziją – tokia mergina realybėje vargiai gali egzistuoti. Ar toks fantazijų pasaulis neskiria žiūrovo ir fotografo į dvi stovyklas?
Visų pirma noriu pasakyti, jog nelaikau savęs vien tik mados fotografe, tačiau manau, jog joje kuriama ne visai tikros merginos iliuzija iš dalies yra įdomi vien dėl to, kad tokios merginos dažnai nepamatysime gatvėje. Žmones traukia nauji vaizdai, tai būdas juos pritraukti, sudominti idėja. Nesakau, jog tai – vienintelis būdas, tikrai ne, tačiau, kad vienas jų – tikrai. Mano nuomone, mados fotografija net savotiškai pagyvina pilką kasdienybę, atskleidžia naujas spalvas, naujus vaizdus, kartais net šokiruodama, tačiau tai sukelia vienokius ar kitokius jausmus, kurie prikausto ir pritraukia žiūrovą.
Ar žiūrovai daro įtaką tavo kūrybiniam tobulėjimui?
Tikrai taip! Nors fotografuoju daugiausiai dėl savęs, per daug nesireklamuodama, tačiau sulaukiu vis daugiau žiūrovų dėmesio, vis daugiau palaikymo, kuris, neneigsiu, man yra labai svarbus. Jie stebi, skatina, kritikuoja. Visa tai yra reakcija į tai, ką darau, ir net jeigu sulaukiu neigiamų komentarų, tai vis vien yra reagavimas, tai reiškia, kad mano darbai žmonėms sukelia vienokių ar kitokių minčių. Niekam ne paslaptis, jog žiūrovai tikrai padeda tobulėti, ir aš esu iš visos širdies dėkinga tiems, kurie mane nuoširdžiai palaiko.
Kaip manai, ar egzistuoja madinga fotografija? Kas tai lemia?
Manau, kad egzistuoja. Tarkim, tuo metu vyraujančios drabužių tendencijos, panaudotos profesionalioje mados fotografijoje, tikrai gali sukurti madingą ir sektiną fotografijos tipažą, tačiau nesakau, jog ta fotografija būtinai bus ir įdomi.
Ačiū už pokalbį!
