Iš kairės – Fellinis, Mastroiannis, Sophia Loren ©
Sausio 20-oji – kino menui ir istorijai svarbaus autoriaus Federico Fellinio gimimo diena (1920–1993). Ta proga „Skalvijos“ kino centras savo virtualioje salėje rodo du meistro filmus – ankstyvąjį darbą „Pienburniai“ („I vitelloni“, 1953) ir garsųjį šedevrą „8½“ (1963). Juos bus galima pasižiūrėti nuo sausio 22 dienos.
Pernai Lietuvoje ir visame pasaulyje buvo minimos šimtosios italų kino genijaus gimimo metinės – rengtos filmų retrospektyvos ir parodos, leistos knygos, vyko kiti renginiai. Iš tiesų autoriaus filmams, sukurtiems per penkiasdešimt metų trukusią karjerą, specialios progos nereikia. Fellinio darbai – klasika, kurią galima žiūrėti labai daug kartų ir kiekvieną sykį atrasti kažką naujo. Įtakingi režisieriai, pavyzdžiui, Martinas Scorsese „filmą apie filmą“ – „8½“ – pasižiūri kasmet.
„Nors praėjusiais metais buvo skirta nemažai dėmesio ir renginių minėti šio režisieriaus šimtosioms gimimo metinėms, Fellinio filmai – neatsižiūrimi ir neišnarpliojami, todėl žiūrovams siūlome namuose pasinerti į magišką Fellinio kiną. Šalia legendinio „8½“ įdomu pamatyti ir ankstyvajam režisieriaus kūrybiniam laikotarpiui priskiriamą juostą „Pienburniai“, kurioje jau apčiuopiama Fellinio meistrystė kuriant personažus, filmuojant erdvę, atsiskleidžia jo kuriamas lyriškumas ir nostalgija. Nors abi juostas skiria dešimt metų, tematiškai filmai labai panašūs – tiek „8½“, tiek „Pienburniai“ paremti autobiografiniais motyvais, filmų personažai išgyvena tam tikrą krizę, nežinomybę, o žiūrovas juose įtraukiamas į pasaulį, kupiną triukšmo, gražių žmonių ir sapnų, neatskiriamų nuo tikrovės“, – pasakoja filmus atrinkusi „Skalvijos“ kino centro programų koordinatorė Eglė Maceinaitė.
Kadras iš „8½“ ©
Vaidybinis filmas „Pienburniai“ – trečiasis Fellinio režisuotas pilnametražis darbas, pasakojantis apie penkis draugus, kurie atvyko į nedidelį pajūrio miestelį. Visiems trisdešimt ir jie, išskyrus vieną, labai nerūpestingi. Jie gyvena su tėvais, nenori dirbti, tik šėlti ir lankytis baruose.
Filmas buvo nominuotas „Oskarui“ už geriausią scenarijų, o Venecijos kino festivalyje pelnė „Sidabrinį liūtą“ už geriausią režisūrą. Juosta „Pienburniai“ autorių išgarsino už Italijos ribų.
Kadras iš filmo „8½“ ©
Kadras iš filmo „Pienburniai“ ©
„Pienburniuose“ juntamos neorealistinės dvasios po dešimtmečio pasirodžiusiame „8½“ jau nebėra. Pastarajame, kaip ir kituose autoriaus darbuose, sudėtinga atskirti, kur tikrovė, o kur siautėja autoriaus vaizduotė. Tai būdinga Felliniui, toks jo feliniškas pasaulis.
„8½“ – brandaus kūrėjo pasakojimas apie sėkmingą režisierių, tačiau prislėgtą – šis nenutuokia, apie ką bus kitas jo filmas. Be to, jį nuolat graužia prodiuseris, žmona, meilužė ir kiti. Pagrindinis veikėjas, kurį vaidina Marcello Mastroianni, yra Fellinio alter-ego. Sukūręs „Saldų gyvenimą“ („La dolce vita“, 1960), iškėlusį jį į aukštumas, kino meistras išgyveno kūrybines kančias. O tada sukūrė „8½“, filmą, kuris dažnai vadinamas ne tik geriausiu jo darbu, bet ir geriausiu visų laikų filmu.
Kadras iš filmo „Pienburniai“ ©
Karjerą kine F. Fellini pradėjo 1944 metais, kai kartu su Roberto Rosseliniu ir Sergio Amidei sukūrė scenarijų pirmajam italų neorealizmo filmui „Roma – atviras miestas“ („Roma città aperta“, 1945). Prireikė šiek tiek laiko kol kartu su Alberto Lattuada būsimas genijus debiutavo kaip režisierius pristatydamas komedijos ir dramos žanrus apjungiančią juostą „Varjetė šviesos“ („Variété Lights“, 1951). Po šio sekė savarankiškai režisuota socialinė satyra „Baltasis šeichas“ („Lo sceicco bianco“, 1952), o tada – jau minėtas filmas „Pienburniai“.
Režisierius mirė 1992 metais.
