Ar įmanoma į žmonių egzistavimo modelius pažvelgti iš augalų perspektyvos? O gal augalų intelektas gali padėti pakeisti požiūrį ne tik į save kaip į žmogų, bet ir į visą mus supančią aplinką? Balandžio 1-3 d. teatras „Meno alchemija“ pristatys režisieriaus Nauberto Jasinsko premjerą, įkvėptą Čilės dramaturgės Manuelos Infantės pjesės „Vegetacinė būklė“. Šiemet „Auksinį scenos kryžių“ Jaunojo menininko nominacijoje pelnęs kūrėjas žiūrovus pakvies panirti į vegetacinę būseną, skatindamas į visumą pažvelgti ne iš žmogiškosios perspektyvos.
Nuotraukos – D. Matvejev, asmeninio Nauberto Jasinskio archyvo ©
Kiek daugiau nei prieš metus su kūrybine komanda pristatėte audiovizualinį pasakojimą, sukurtą remiantis pjesės „Vegetacinė būklė“ motyvais. Šiais metais žiūrovus kviečiate į spektaklio premjerą Jono Meko vizualiųjų menų centre. Kas lemia nuolatinį šio kūrinio vystymą ir formų kismą?
Viskas prasidėjo 2019 m., kai mano bičiulė Kamilė Galkutė Venecijos teatro bienalėje pamatė Manuelos Infantės darbą „Vegetacinė būklė“. Ji man papasakojo apie jį ir sakė, kad šioje medžiagoje yra kažkas labai įdomaus. Perskaičius pjesę man ji užkliuvo, bet tuo metu galbūt dar nebuvau jos temų lauke, galbūt kažko dar nesupratau. Po to mus aplankė pasaulinė pandemija ir visi buvome uždaryti. Ir nors darbai sustojo, norėjosi kūrybiškai leisti laiką ir analizuoti tai, kas mums dar nėra pažinta. Tada ir sugrįžome prie šios pjesės – pagalvojome, kad reikia pabandyti ją atrakinti, pažiūrėti, ar ji mums yra įdomi. Jeigu taip, galėtume vystyti didesnį projektą ir sukurti spektaklį. Nesakyčiau, kad ankstesni kūrinio pristatymai buvo visiškai kitokios versijos, greičiau jie buvo labai mažo formato ir pradėjo minties evoliuciją, kuri mus atvedė iki to, ką turime dabar. Jeigu ateityje turėsime noro ir pinigų, galėsime atrasti dar daugiau kampų, nes priklausomai nuo laiko ir sociopolitinės situacijos, ši medžiaga labai lengvai pasiduoda fantazijai.
Gal ir galėtumei plačiau papasakoti apie pačią pjesę?
Tai yra labai įdomi medžiaga. Minėjau Venecijos teatro bienalę, kuri dažniausiai ir yra ta vieta, kur bandoma atrasti ir plėtoti naujas bei progresyvias mąstymo kryptis. M. Infantė čia pristatė mintį, kad turime atsitraukti nuo žmogaus kaip centro, nes kurdami žmogui ir su žmonėmis visiškai ignoruojame visą mūsų aplinką. Ji yra parašiusi nemažą pluoštą pjesių ir tekstų, kurie yra skirti augalams, samanoms, akmenims, žuvims, vandeniui. Man labai patiko jos akmenims skirta pjesė, kur per pokalbį su akmeniu yra suvokiamas mūsų kaip rūšies trapumas – kalbant su milijardus metų skaičiuojančiu akmeniu atsiskleidžia, kad žmogaus kaip individo ilgoje laiko juostoje net neįmanoma apčiuopti. Kurdama tokį įdomų palyginimą, M. Infantė keičia perspektyvą. Tą patį ji daro ir su pjese „Vegetacinė būklė“. Ji bando mus išjudinti ir parodyti, kad esame didesnės visumos – planetos – dalis. Skaitant pjesę ilgainiui supranti, kad augalai stebi spektaklį teatro salėje, o žmonės jiems vaidina ir bando pristatyti žmonių veikimo principus. Aiškiai, net šiek tiek ironiškai bando aiškinti, kaip mes veikiam, kodėl esame tokie grobuoniški, kodėl taip keistai mąstom, kodėl nematome kito. Tai keičia žmogaus perspektyvą. Pagrindinis pjesės įvykis yra avarija, kurioje, įsirėžusi į medį, žūsta jauna motociklininkė. Visas veiksmas vyksta septyniems skirtingiems veikėjams aptariant šį įvykį iš savo perspektyvos, dalinantis sava filosofija ir savastimi. Tais septyniais skirtingais žmonėmis autorė daro visuomenės skerspjūvį ir mus sudėlioja į septynis prototipus.
Ar santykis su gamta yra svarbus šio spektaklio aspektas?
Jis yra svarbus, bet tiek man, tiek visai kūrybinei komandai reikėjo daug laiko, kad pakeistume savo santykio su gamta suvokimą. Kai pradedame apie tai galvoti, iškart į galvą lenda mintys apie šiukšlių rinkimą ir medžių glostymą. Man atrodo, kad santykis su gamta yra santykis su visa mus supančia aplinka. Bandant būti sąmoningame santykyje su gamta, reikia suprasti, kaip mūsų rūšis bando kergti miestų ir laukinės gamtos architektūros modelį. Apie tai ir yra kalbama pjesėje. Mums atrodo, kad miestas yra mūsų, o gamta – kažkieno kito dalykas, bet tai nėra tiesa, viskas yra viena visuma. Toks skirstymas ir sukuria priešpriešą, o santykis su gamta kaip tik kviečia jo atsisakyti. Reikia pabandyti save suvokti kaip didžiulę visumą, kuri yra susijungusi tarsi grybiena ar medžių šaknys ir geba dalintis. Mūsų tarpusavio ryšys yra šiek tiek atbukęs. Prieš keletą dienų kalbėjome su viena dramaturge apie tai, kad šis karas pažadino mūsų kolektyvinę atmintį. Diskutavome, kad Putino veiksmai mumyse iššaukė norą keršyti fiziniu ir skausmingu būdu. Aš pats niekada gyvenime nebūčiau pasakęs, kad pasiimčiau peilį ir kažkur eičiau, bet dabar suprantu, kad jeigu būtų situacija, tikrai imčiau ir eičiau. Manau, kad ne aš vienas. Nepaisant viso konteksto, man atrodo, kad yra gražu, jog konkrečios situacijos pažadinta kolektyvinė atmintis parodo mūsų kaip bendruomenės, visuomenės, rūšies tarpusavio ryšį. Tik labai būčiau norėjęs, kad tai būtų pažadinta mažiau ekstremaliomis aplinkybėmis.
Mes esame linkę viską sužmoginti, o sužmoginę – lyginti tarpusavyje. Dėl to dažnai dalykai mums pradeda atrodyti primityvūs, nes nepasiekia mūsų išsikeltų žmogiškųjų standartų. Kaip pažvelgti į visumą atsisakant žmogiškos perspektyvos?
Pirmiausiai reikia atsisakyti požiūrio, kad esi tobulumo ašis. Galvoti, kad aš esu tobulas, nes esu kompleksiškas, o prieš mane esantis augalas yra primityvus, nėra teisinga. Priėmus, kad augalas yra toks pat kompleksiškas organizmas, kaip ir mes, gali pradėti dialogą su juo. Mes vėl kalbame apie perspektyvos pakeitimą, o tą padaryti yra labai sudėtinga. Aš pats auginu nemažai augalų. Per pandemiją juos pradėjau stebėti ir man jie atrodo tokie inteligentiški ir daugi struktūriški. Pavyzdžiui, esu gavęs tokį gumbą, kuris reaktyviniu greičiu išleidžia didelius lapus ir užauga beveik iki pusės mano ūgio, pabūna taip kelias savaites ir nuvysta. Aš jį pastatau kur nors į tamsų kampą, kur jis prabūna kelis mėnesius nelaistomas. Ir staiga atėjus pavasariui jis pradeda leisti daigus. Iš kur jame tiek daug sukauptos gyvybės, ir iš kur jis žino, kad jau atėjo pavasaris ir metas žydėti? Šiurpas pereina per kūną apie tai pagalvojus, nes supranti, kad tavo kūnas neturi tokios sensorikos. Tai kelia didžiulę pagarbą ir susižavėjimą. Nors ir skamba kaip tam tikrai išprotėjimo lygis, bet svarbu pradėti megzti dialogą su objektais, esančiais aplink mus.
Vegetacinė būsena žmonėms ir augalams reiškia skirtingus dalykus. Vieniems tai yra tik egzistavimas, kitiems priešingai – augimas. Kokias papildomas prasmes spektakliui tai sukuria?
Su kūrybine komanda daug diskutavome šiuo klausimu. Paskutinis monologas yra sakomas iš vegetacinėje būklėje esančios moters perspektyvos. M. Infantė siūlo radikalų dalyką – pabandyti suvokti santykį su visuma atsiduriant tokioje būklėje, kai nebelieka žmogiškosios perspektyvos, kasdienių kūno troškimų ir mintimis gali susikoncentruoti į tai, kas tave supa. Vegetacija yra augimas, bet mes į vegetacinėje būklėje atsidūrusios žmones žiūrime kaip į daržoves, kurios yra neįgalios. O gal būtent tokioje būsenoje ir susiliejame su visuma? M. Infantė bando išprovokuoti tiek mus kaip kūrybinę komandą, tiek žiūrovus, kad į komos būseną pažiūrėtume kaip į galimybę augti ir tobulėti.
Ar ši M. Infantės idėja yra pagrįsta ir moksliniais tyrimais, ar tai yra daugiau jos pačios siūlomas matymo kampas? Projektą įgyvendinti padeda Vilniaus miesto teatras „Meno ir mokslo laboratorija“, kuri aktyviai skatina menininkų ir mokslininkų dialogą kūrybiniame procese. Kiek ir patys dirbote su mokslininkais?
„Meno ir mokslo laboratorijos“ pagalba turėjome kelias mokslininkų konsultacijas, žiūrėjome daug dokumentikų ta tema. Ir iš tikrųjų pasirodo, kad apie 35% žmonių, kurie yra vegetacinėje būsenoje, yra sąmoningi. Jie užuodžia, girdi, gali mąstyti, bet neturi kaip savęs išreikšti. Buvo darytas tyrimas, kur pacientai buvo paguldomi į topografą ir jiems buvo užduodami klausimai, į kuriuos atsakant turėjo įsivaizduoti teniso žaidimą arba savo kambarį, taip suaktyvinant skirtingas smegenų dalis. Per šį tyrimą buvo pradėta komunikuoti su tokiais pacientais. Nei aš, nei M. Infantė nesame kompetentingi šiais klausimais, bet manau, kad nereikia visko labai sureikšminti. Mes žaidžiame koncepcijų žaidimą. Niekas nėra grįžęs iš vegetacinės būsenos, dėl to visa tai tėra spekuliacija – tiek mokslinė, tiek meninė.
