Šiltai publikos ir teatro profesionalų priimtas Dainiaus Gavenonio režisuotas spektaklis „Laisvė“ iš OKT studijos keliasi į Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažąją salę. Pirmasis pasirodymas įvyko gana simboliškai rugsėjį – praėjus metams nuo pirmosios premjeros, o susidomėjusius, bet nespėjusius, dar kartą pakvies spalio 30 d. bei lapkričio 3 ir 4 dienomis. Nuliūsti neturėtų ir kitų šalies miestų teatro mėgėjai, mat VŠĮ „Darbininkai“ prodiusuojamas spektaklis dar spalio pradžioje aplankys Uteną ir Klaipėdą, lapkritį vyks į Kauną, Ukmergę ir Marijampolę, o gruodį – į Vilkaviškį.
Nuotraukos – E. Visocko ©
Šiandien laisvės tema – ypatingo svarbumo. Laisvė ne tik šalies ir tautos mastu, bet ir jose esantis laisvas žmogus. Idealiomis sąlygomis jis turi galimybę rinktis ir toleruoja kito laisvus pasirinkimus, taip tapdamas šiuolaikinio žmogaus pavyzdžiu, net jei pasirinktų… mirtį. Dažnai susiduriame su požiūriu, kad esame savo likimo kalviai. Išnykus religijos ir tikėjimo principams, nebeliko aukštesnės jėgos už žmogų. Jis kontroliuoja aplinkybes, susikuria save, tad ir mirtį gali rinktis pats. Nenuostabu, kad žmogus, iškėlęs save į tokią atsakingą poziciją, lieka vienišas su savo galia rinktis. Spektaklio kūrėjai ryžtasi kalbėti apie laisvės ribas ir kokią atsakomybę turime prieš save ir kitus asmeninės laisvės koncepcijoje.
Pagal šiuolaikinę kanadiečio Martino Bellemare‘o pjesę (vertėja Akvilė Melkūnaitė) statytame spektaklyje, kūrybinė komanda nagrinėja jautrias pasirinkimo ir savižudybės temas. D. Gavenonis čia pats ir vaidina, kartu su nepakeičiama scenos ir gyvenimo partnere Rasa Samuolyte. Kaip pasakoja ji pati: „Sprendimas imtis režisuoti šią pjesę Dainiui nebuvo lengvas, juk tema yra sunki ir, visų pirma, mums labai asmeniška.“. Šeimos, kaip visuomenės atspindžio, dramą vaizduojantis kūrinys reikalauja gerai sustyguotos, susiklausančios ir saugumo jausmą suteikiančios komandos. Ją, šalia šių dviejų puikiai žinomų teatro ir kino veidų, užpildo talentingi ir įvertinti kolegos: Aleksas Kazanavičius, Laurynas Jurgelis, Žygimantė Jakštaitė, Greta Petrovskytė, Nerijus Milerius ir Vaidas Vilius.
Ne mažiau ryškūs vardai padėjo atlikėjams „apgyvendinti“ pjesę teatro erdvėje. „Kuriant šią scenografija, visų pirma norėjosi sukurti atmosferą, kurioje išsiskleistų pjesės idėja, o aktorių kūnai galėtų laisvai ir nevaržomai judėti. Norėjosi, kad neatsirastų jokių nereikalingų elementų, kurie blaškytų ne tik žiūrovą, bet ir aktorius. Erdvė turėjo būti neapibrėžta ir neįvardinta iki galo, tarsi viskas vyktų veikėjų mintyse, o ne realybėje. Taip susikuria tam tikra nesvarumo būsena, gal net artima sapnui, kur žiūrovai tampa sustingusia, sukaustyta, pajudėti negalinčia dalimi. Todėl scenografijoje ir vėl atsirado ta neutrali, skausminga pilkuma…“, – pasakojo dailininkas Dainius Liškevičius. Jo sumanymą užpildo Eugenijaus Sabaliausko šviesos, Gerūtos Navickaitės kostiumai bei Aurelijos Maknytės vaizdo projekcijos.
Muziką spektakliui kūrė Dominykas Digimas, papasakojęs apie spontaniškai „Laisvėje“ atsiradusius sprendimus, gimusius iš aplinkos garsų: „Repetuojant seno ofiso tipo patalpose stoties rajone, ventiliacijos angomis ateidavo garsai kurie kartais labai organiškai papildydavo tekstą ir tapdavo netgi apžaidžiama sąlyga. Kažkas, kas ir yra, ir ko tarp mūsų nėra tuo pat metu. Tai man taip pat susisiejo su Dainiaus [Gavenonio] pasakojimu apie patį nejaukiausią garsą, kurį jis įvardino kaip naktį lėtai artėjančios kelią valančios mašinos gausmą. Viską apgaubiantis ir paskandinantis gausmas tapo svarbiu spektaklio garsiniu elementu.“.
Tad kas yra laisvė kiekvienam ir kiek jos suteikiame kitiems? Kas nejaukaus toje laisvėje? Ir kaip kitaip ją galime patirti?
