Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ kviečia į vasaros programos pabaigtuves. Rugpjūčio 15 ir 16 d. Vilniuje įsikūrusiame MO muziejuje ir jo kieme lietuviai kūrėjai Agnietė Lisičkinaitė, Aistė Kriukelytė, Ieva Navickaitė ir Lukas Karvelis pristatys savo darbų eskizus, kurie buvo pradėti kurti per karantiną Lietuvos šokio informacijos centro inicijuotoje rezidencijoje.
Šeštadienį ir sekmadienį 17 val. MO muziejuje Aistė Kriukelytė pristatys savo darbo „Suartėjimai“ eskizą. Šio spektaklio auditorija, kaip sako pati kūrėja, tampa liudininkais susitikimo, kuriame nė vienas susitikusiųjų nenutuokia, ką jam tai atneš ir kur tai nuves. Norintiems pamatyti šį pasirodymą, būtina registracija (shorturl.at/fvJ36), nes vietų skaičius ribotas.
Abi savaitgalio dienas 18 val. žiūrovams „duris atvers“ MO muziejaus kiemas. Čia Ieva Navickaitė pristatys savo darbo „Perdegęs superherojus“ eskizą, kurio personažas kovoja savo kovą ir bando atrasti tvirtą pagrindą po kojomis nuolat besikeičiančių reikšmių ir byrančio smėlio peizaže.
Agnietės Lisičkinaitės šokio spektaklis „Hands Up / Meninis tyrimas“ kalba apie protesto kultūrą, jos įkvėptas choreografinis vyksmas kvestionuoja trapią distanciją tarp pasidavimo ir atsidavimo, susitaikymo ir pasipriešinimo, keldamas klausimą: kokį užauginsime protesto kūdikį – kaip laisvės ar kaip agresijos simbolį?
Lukas Karvelis „Naujojo Baltijos šokio“ vasaros programos uždaryme pristatys 20 minučių pirmą darbo „Theo ir Patrickas“ eskizą. Kaip gimė šio darbo idėja, kas paskatino gilintis į priklausomybių temą, kokie buvo pastarieji kūrybos metai ir kam sutrukdė šalyse paskelbtas karantinas, kalbamės su Luku.
Lukai, papasakok apie savo darbą „Theo ir Patrickas“, kokia jo idėja?
Darbas prasidėjo nuo mano paties asmeninio intereso gilintis į priklausomybes. Jos gali būti įvairios: nuo svaiginimosi kiekvieną savaitgalį iki ausų krapštukų naudojimo kiekvieną rytą. Priklausomybes nagrinėjau kaip teorinę dalį, tada svarsčiau, kaip tai galėtų tapti meno įvykiu. Nuvykęs į Olandiją pradėjau kalbėtis su kompozitoriumi ir muzikantu Ericu Magnée, grojančiu bosine gitara, pradėjome dalytis savo patirtimi priklausomybių atžvilgiu, ką matome kituose žmonėse. Ir pradėjome kurti istoriją, kuri pasakoja apie du veikėjus – Theo ir Patricką, kurie susitinka autobuso stotelėje ir bando prisiminti, kas nutiko praėjusią naktį.
Pasirodymas buvo kurtas Olandijoje vos prieš porą savaičių kartu su Ericu, deja, dėl padidėjusio susirgimo koronavirusu skaičiaus Ericas negalės atvykti į Lietuvą. Dabar suku galvą, kaip adaptuoti pasirodymą.
Kas paskatino gilintis į priklausomybių temą?
Man atrodo, kad visa mano kūryba tam tikra prasme yra apie tai, domėdamasis psichologinėmis temomis ir klausydamas visokių podkastų, labiau tai išsigryninau. Neatsimenu kokio nors vieno atspirties taško, kas būtų paskatinę gilintis, manau, tiesiog kaupėsi ir išsigrynino.
Ką pats manai apie priklausomybes – reikia mėginti jų atsikratyti? Galbūt ne visos jos ydingos?
Kaip ir sakiau, priklausomybės gali būti labai įvairios. Nesvarbu, kas tai yra, svarbu, koks tavo santykis su jomis. Mano priklausomybės mane erzina ir man patinka tuo pačiu metu. Nėra ir vieno atsakymo – susidoroti su jomis ar bandyti jas pamilti. Manau, kol eksperimentuoji, bandai save ir aplinką ir niekam nekenki, viskas yra gerai.
Kokią žinutę šiuo darbu nori / tikiesi pasiųsti auditorijai? Ką norėtum, kad ji po spektaklio su savimi „išsineštų“?
Tai yra „work in progress“, todėl kol kas nedrįsčiau skambiais žodžiais sakyti, ką žmogus turėtų išsinešti iš spektaklio. Kol kas tai yra pati pradžia.
Papasakok, kokie buvo pastarieji metai kūrybos atžvilgiu, kokių naujų darbų, kolaboracijų gimė?
Pastarųjų metų pasiekimai – projektas „Ballet Russe“ su olandų choreografu Joseph’u Simonu, grakštus minimalistinis duetas su viena žinomiausių house šokio atstovių pasaulyje Allesya Dobysh.
2019 m. vasarą pradėjau vystyti naują kolaboraciją su scenografe Luka Žiobakaite ir kompozitoriumi Adrianu Crespo Barba. Viskas prasidėjo rezidencijoje Menų spaustuvėje, o vėliau kūrybines paieškas tęsėme IDRA rezindecijų programoje Italijoje. Darbo rezultatas buvo pristatytas „Base Milano“.
2020 m. kovą sukūriau miniatūrą trims Šeiko šokio teatro šokėjoms. Pavadinimas „Žvejo dukros“ glaudžiai siejasi su skulptūra, esančia Šventosios kopose. Šaltiniai teigia, kad skulptūra simbolizuoja tris Baltijos valstybes: Lietuvą, Latviją ir Estiją, kurios atsisukusios į Vakarus mojuoja ir prašo pagalbos išsilaisvinti iš Sovietų sąjungos. Tyrimo klausimas: kaip elgtis su gauta laisve?
Birželį pradėjau dirbti su choreografe Anouk Van Dijk ir režisieriumi Falku Richteriu Miunchene esančiame teatre „Kammerspiele“. Tą patį mėnesį sužinojau, kad esu nominuotas „Piket Kunst Prijs“ Olandijoje.
Sveikinu su šia nominacija! Ką tau, kaip kūrėjui, tai reiškia: įvertinimas, paskatinimas drąsiai eiti toliau savo kūryboje, o gal išvis neteiki tam reikšmės?
Ši nominacija buvo visiškai netikėta, labiausiai ja didžiuojasi ir džiaugiasi mano mama (šypsosi).
Kokios įtakos tavo kūrybai, karjerai, pasirodymams turėjo šalyse paskelbtas karantinas?
Karantinas sutrukdė turui Olandijoje su anksčiau minėtu darbu „Ballet Russe“, vėliau turėjau skristi į rezidenciją Izraelyje, kur būtume toliau vystę darbo „Antonita“ peizažą. Su savo solo darbu „Blank Spots“ buvau pakviestas į tarptautinę šokio bienalę „Tanzmesse NRW“ Vokietijoje, festivalį „Greater Bay Dance“ Kinijoje ir „L1 dance fest“ Budapešte – visi šie planai buvo atšaukti dėl koronaviruso.
Kokie artimiausi planai – liksi Lietuvoje ar išvyksi?
Lietuvoje būsiu iki rugsėjo 7-osios, laukia nemažai repeticijų ir pasirodymų, festivalių, o vėliau judėsiu į Miuncheną, jeigu situacija dėl koronaviruso nepakiš kojos.
Visi lietuvių atlikėjų pasirodymai – nemokami. Festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ rengėjai primena, kad stebint spektaklius privalu laikytis rekomenduojamo saugaus atstumo, ir, nors pasirodymai vyks lauke, rekomenduoja dėvėti kaukes.