Nuotraukos – „Kino Pavasario“ archyvas ©
Prancūzų mados kūrėjas Yves’as Saint Laurent’as – viena svarbiausių pastarojo šimtmečio mados figūrų, tad nenuostabu, jog kino kūrėjai ne kartą jo gyvenimo istoriją perkėlė į kino ekranus. Jalil’as Lespertas, Bertrand’as Bonello, Pierre’as Thoretton’as ir daugelis kitų savo juostose pasakojo apie dizainerio jaunystės dienas, pirmuosius žingsnius į mados ir aukštuomenės pasaulį, podiumo spindesį bei šlovę. Prancūzų režisierius Olivier’is Meyrou nusprendė daryti kitaip. Ir jam pavyko taip, kad savo dokumentinio filmo „Nepažadinkit Saint Laurent’o“ žiūrovams negalėjo rodyti daugiau nei dešimtmetį.
Legenda pasakoja, kad nuo 70-ųjų pradžios Y. S. Laurent’o šuo nė kiek nepasikeitė. Sakoma, jog kiekvieną kartą, kai senasis šuo nugaišdavo, mirties naktį jis būdavo pakeičiamas nauju, visiškai identišku, ir pavadinamas taip pat – Moujiku, kad susidariusi situacija nedestabilizuotų šeimininko. Juostoje „Nepažadinkit Saint Laurent’o“ režisierius O. Meyrou įrodo, kad Moujikas buvo vienintelė gyva būtybė, palaikanti nuolatinį ryšį su Y. S. Laurent’u ir tapusi jam nesenstančio dirbtino pasaulio orientyru. Ir nors apie žymųjį kūrėją buvo sukurta nemažai dokumentinių bei vaidybinių filmų ir daugelis mano, kad apie jį ir jo parnerį versle bei gyvenime Pierre’ą Bergé žino viską, „Nepažadinkit Saint Laurent’o“ atskleidžia kitą pusę: žiūrint šią juostą pamatomas nelaimingas, pensijinio amžiaus, sergantis žmogus, kuris suvokia baisią tiesą – jis siaubingai greitai sensta. Taigi nenuostabu, kad Pierre’as Bergé pamatęs filmą pateikė ieškinį dėl filmo sustabdymo ir ilgai neleido jo rodyti.
Viskas prasidėjo 1998 m., kai režisierius O. Meyrou filmavo Y. S. Laurent’ą, jam ruošiant, kaip vėliau paaiškėjo, jo paskutinę kolekciją – po metų aukščiausio lygio mados prekės ženklas buvo parduotas Gucci. Tai buvo tikra eros pabaiga – Y. S. Laurent’as buvo paskutinis iš didžiųjų mados kūrėjų, valdantis savo mados namus. O. Meyrou jau tada pastebėjo, jog dizaineris labai skyrėsi nuo savo legendinio įvaizdžio: dažnai atrodė atsiskyręs, irzlus, beveik visuomet tylus ir netgi, kas buvo labiausiai netikėta, neelegantiškas.
Intymiau pažvelgus į poros profesionalų Y. S. Laurent’o ir P. Bergé gyvenimą, žiūrovą stulbina Y. S. Laurent’o tylėjimas ir lėti gestai, pavirstantys negirdimu žodžių potvyniu. Nepaisant fizinio nusilpimo, kuris beveik trukdo kūrybai, iš mados ikonos spinduliuoja matoma energija, o mados namai gyvena savo tempu. Kuo artimesni darbuotojai atvyksta į studiją, tuo tyliau jie kalba ir lėčiau juda. Kaip ir Jis. Režisierius rodo mados ikoną dviejose šviesose, maišydamas monochromatinius ir spalvotus vaizdus: juodai baltuose jis užfiksuoja Y. S. Laurent’ą tokį, koks jis matomas pasauliui – ikoniškas, kuriantis kolekciją, pakaitomis lepinantis ir ignoruojantis šunį, kalbantis su žurnalistais. Spalvotą vaizdą O. Meyrou palieka P. Bergé ir „mažosioms rankelėms“ – žmonėms, atliekantiems tikrąjį darbą, tiems, kurie eskizus paverčia realiu produktu ir persiuva paltus ar sukneles tūkstančius kartų, kol patenkinamas kūrėjo tobulumo poreikis. „Juodai baltas filmavimas, kai visi kiti buvo nufilmuoti spalvotai, taip pat sustiprino faktą, kad Y. S. Laurent’as tame nedalyvavo, jis gyveno kitoje dimensijoje“, – pabrėžė režisierius, pridurdamas, jog spalva sukėlė artumo, empatijos ir trapaus žmogaus, kokiu Y. S. Laurent’as buvo filmavimo metu, pojūtį.
Daugelį metų sklandė gandai, jog P. Bergé, kuris pirmiausiai davė leidimą O. Meyrou filmuoti, labai nepatiko tai, kaip režisierius jį vaizdavo filme. Filmo kūrėjas pasakoja šiek tiek kitokią istoriją: „Filmuodami nuo 1998 iki 2001 m., mes turėjome visišką laisvę. Kai filmas buvo baigtas, supratau, jog skiriasi mano ir P. Bergé požiūris į tai, ką vadiname dokumentika. Juosta pasakoja apie pabaigą, pažymėtą fizinių jėgų praradimu, tad kai kuriems kūrinys tampa tikru išbandymu. Sunku pamatyti pasaulį, kurį sukūrei, gęstantį. Tai labai žiauru. Manau, kad Pierre’as 2002 m. nebuvo pasirengęs su tuo susidoroti. Kai jis pamatė filmą 2015 m. rudenį, jis jam labai patiko. Tada pats P. Bergé pasirūpino, jog juosta būtų matoma. Turbūt reikėjo, kad praeitų tiek laiko.“
Dabar, praėjus dviem dešimtmečiams nuo filmavimo pradžios, ir 2017 m. mirus P. Bergé, filmas „Nepažadinkit Saint Laurent’o“ pristatomas pasauliui beveik nepakeistas, tačiau su keliais mažyčiais patobulinimais. Ankstesnė versija buvo parodyta viešai tik vieną kartą, 2007 m. Berlinalėje, nors O. Meyrou nuo to laiko privačiai juo pasidalijo su keliais laimingaisiais, įskaitant režisierius Gus’ą Van Sant’ą ir Bertrand’ą Bonello.
Vienoje scenoje – žinoma, spalvotoje – O. Meyrou stebi Y. S. Laurent’ą, vertinantį savo naujausią kolekciją. Režisierius palengva nukreipia dėmesį į tolimą foną, kur P. Bergé slepiasi už durų rėmo, aiškiai susirūpinęs dėl to, ką galvoja didžioji mados ikona. Tai – puikus kadras, apibūdinantis visą filmą ir atskleidžiantis daug sudėtingesnę dviejų vyrų santykių versiją: puikusis „lunatikas“ (P. Bergé žodžiais) ir kontrolierius, sakantis, jog didysis mados kūrėjas „neturi būti pabudęs“. „Nepažadinkit Saint Laurent’o“ puikiai atskleidžia tiesą, kad vienas žmogus nebūtų tiek daug pasiekęs be kito. Ir tai padaro jį dar labiau neįkainojamu.
